Kaip rašo www.project-syndicate.org, nenutylant diskusijoms dėl ateities vaidmens, Europos universitetai neturėtų prarasti savo išskirtinumo, tradicijų bei socialinio reikšmingumo jausmo, o tai nebus paprasta. Universitetų administracijos susiduria su Europos institucijų ir šalių vyriausybių daromu spaudimu, taip pat spaudimas jaučiamas ir iš mokslininkų, dėstytojų ir studentų.
Be to, diskusijų kriterijai tampa vis labiau migloti. Viena vertus, universitetai laikosi įsipareigojimų pagal sutartis, sudarytas su šalių vyriausybėmis. Kita vertus, jie susiduria su uoliais reformatoriais, kurie siekia rinkos diktuojamų sprendimų, o tai didina konkurenciją tarp institucijų, skatina darbuotojų ir studentų mobilumą bei akcentuoja į studentus orientuotą mokymąsi.
Akivaizdu, kad dėl skirtingų požiūrių skiriasi ir universitetų ateities vertinimai. Nuo senų laikų universitetai vykdydavo mokslinę veiklą, suteikdavo profesinį išsilavinimą bei suteikdavo jauniems žmonėms kultūrinį pagrindą prieš šiems tampant pilnaverčiais visuomenės nariais. Šiandien nė vienas iš šių tikslų nebeatrodo apsaugotas. Iš tikrųjų didžiausią pavojų Europos universitetams kelia užsitęsęs sumišimo dėl pagrindinių tikslų periodas.
Tiesos ieškojimas per stebėjimą, eksperimentavimą, racionalius ginčus, abipusę kritiką visada buvo universitetų gyvavimo priežastis. Dėl to kai kurias Europos institucijas vyriausybė skatina stengtis atitikti mokslinį pranašumą, diktuojamą geriausių JAV universitetų.
Tačiau ne visi Europos universitetai vertina save kaip mokslo institucijas. Daugybės prioritetu tampa studentų paruošimas darbui. Už akademinio pasaulio reikalaujami įgūdžiai kinta taip greitai, kad universitetai gali ryžtis apjungti bendruosius įgūdžius, tokius kaip kritinis mąstymas, analitinis pagrindimas, problemų sprendimas ir rašymas, su profesionaliais įgūdžiais, kurių vis dažniau prireikia darbo vietoje. Jei metai, praleisti mokantis, nepavirsta pažintiniais įgūdžiais, tuomet ekonominis investavimo į aukštąjį mokslą aspektas gali būti vertinamas kaip nepasiteisinęs.
Taip pat universitetai vykdo tarnavimo visuomenei misiją – suteikia studentams kultūrinį pagrindą, reikalingą tolimesniam gyvenimui. Šis tikslas atrodo vis prieštaringesnis pliuralistinėje Vakarų visuomenėje, tačiau universitetai turėtų bent jau suteikti savo studentams supratimą apie modelius, istoriją ir filosofinius pagrindus, kuriais remiantis reikėtų diskutuoti apie šiuos dalykus. Neturint tinkamo suvokimo apie sociokultūrinę aplinką, studentai gali suvokti universitetus paprasčiausiai kaip vietą, kur galima pasiekti asmeninių tikslų, užmegzti naudingų ryšių, mėgautis studentišku gyvenimu ir galbūt gauti paviršutinišką įvairovės jausmą.
Nepriklausomai nuo to, kokį kelią pasirinks Europos universitetai, siekdami išlaikyti savo identitetą pasaulinių pokyčių ir švietimo reformos kontekste, nė vienas iš jų nebus lengvas. Mokslininkai daugiau nebegali atsiskirti nuo likusio pasaulio savo svajonių pasaulyje, o privalo dirbti bendrame pasauliniame tinkle kartu su partneriais iš privataus sektoriaus. Visą darbo dieną švietimo įstaigoje dirbantys profesoriai, kurie kadaise buvo neatsiejama aukštosios mokslo įstaigos gyvenimo ir įvaizdžio dalis, dabar tampa ne visą darbo dieną dirbančiais dėstytojais, kuriems trūksta stipraus ryšio su universitetais, kuriuose jie dėsto.
Panaši situacija susidariusi ir dėl universitetų koncepcijos, kuriai didelės įtakos turi komercinis pasaulis: švietimo vadybininkai taiko geriausius metodus, užtikrinančius paviršutinišką požiūrį į švietimo institucijos gyvenimą ir tradicijas. Savo ruožtu studentai, kurie vertinami kaip paprasčiausi paslaugų vartotojai, skatinami aktyviai dalyvauti dėstytojų, mokymo programos ir vietos pasirinkimo procese.
Kai kam šie pokyčiai gali pasirodyti šaunūs, tačiau jų tikslas bus prarastas, jei jų siekimas silpnina esminį dalyką – Europos universitetų identitetą. Didžioji dalis šių universitetų priprato vykdyti veiklą valstybinio patronažo ir griežto reglamentavimo sąlygomis. Įstatymų leidėjai privalo suprasti, kad tokių ilgalaikių reformų žala švietimui ir kultūrai, pateisinama orientavimusi į ateitį, gali tikrai stipriai pakenkti.
Universitetai privalo apsaugoti savo atmintį, vietos tradicijas bei naujų kartų įsipareigojimus. Tai užtikrinti gali padėti ištikimi ir dėkingi buvę studentai. Alternatyviajai šabloniškai švietimo vizijai ne tik trūksta individualumo, tačiau taip pat ir moralinio pagrindo.