Lenkijos ir Rusijos užsienio reikalų ministrai pasirašė deklaraciją „Programa 2020 apie lenkų-rusų santykius“. Dokumente reiškiamas noras glaudžiau bendradarbiauti, vystyti „teigiamą atmosferą tarpusavio santykiuose“ bei žengti link strateginės partnerystės. Strateginė partnerystė apibrėžiama kaip dialogas ministerijų lygmenyje, Lenkijos ir Rusijos visuomenių suartėjimas ir didesnės galimybės smulkiam verslui. Pastarasis pasipelnė iš palengvinto vizų režimo tarp Karaliaučiaus bei Lenkijos. Deklaracija buvo pasirašyta vos keletą dienų po paskelbtų naujienų apie Rusijos dislokuotas raketas Lenkijos pasienyje.

Žinios apie raketas sutarties pasirašymo metu dar nebuvo oficialiai patvirtintos. Galbūt sprendimas dėl ginkluotės iš viso nutrauktas. Vis dėlto, ministro Lavrovo geros valios žodžių neseka konkretūs veiksmai. Lenkija vis dar neatgavo nei savo lėktuvo nuolaužų, nei dokumentų apie Katynės žudynes, o Rusijos politika Ukrainos atžvilgiu, švelniai tariant, neatitinka Europos Sąjungos tikslų.

R. Sikorskis kritikos susilaukė už kompetencijų peržengimą (tačiau šis šūkis Lenkijos politikoje jau seniai prarado savo smogiamąją galią) ir konsultacijų trūkumą prieš pasirašant deklaraciją. Daugelis Lenkijos politikų deklaracijoje įžvelgia grėsmę, jog bus pakeista bendroji Lenkijos strateginė kryptis. Tačiau pastebima, jog dokumente nėra svarbių įsipareigojimų, o straipsnis apie ginkluotės kontrolę parašytas naudojant silpną formuluotę. Kitaip tariant – kol kas tik bandoma apšildyti santykius. Tad kodėl Sikorskis ryžosi tokiam žingsniui?

Apie R. Sikorskio strategiją rašiau jau anksčiau. Pagrindinis jos principas yra priartėti prie Europos Sąjungos sprendžiamojo centro, kuriame dalinamos svarbiausios politinės kortos. Lenkijos diplomatijos vadovui kelias link strateginių tikslų veda per Berlyną, tad stengiamasi laikyti daugmaž tą pačią politinę kryptį kalbant su Kremliumi. Lenkija balansuoja tarp Vokietijos ir Rusijos, o Vokietija – tarp Rusijos ir ES. Varšuva, rodos, seka pragmatiškais Berlyno žingsniais santykiuose su Maskva. Vis dėlto, paskutinis susitikimas primena gero ir blogo policininko žaidimą, kur Lenkija atveria Rusijai duris į Europą, o Vokietija tuo metu išveda pro jas disidentus ar kitus Rusijai nepatogius asmenis.

Būtent Lenkijos-Vokietijos tandemas angažavosi daugiausiai bandydamas įtikinti Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovičių pasirašyti Asociacijų sutartį su Europos Sąjunga. Sutartis liko nepasirašyta, gyvenimas tęsiasi. O Sikorskis galimai nusprendė, jog nuolanki, bet vieninga užsienio politika Rusijos atžvilgiu yra geresnė nei fragmentuota, bet idealistinė. Bendras žvilgsnis į jo sprendimus atskleidžia ryškų britiškos minties braižą – R. Sikorskis nori skleisti ES vertybes liberalizuojant prekybą. Strategija naivi, jei ne svarbi detalė – Lenkija didina išlaidas gynybai ir atnaujina savo karinę techniką. Todėl R. Sikorskis „pragmatizuoja“ santykius su Rusija, nepaisant ekspansinės Kremliaus retorikos.

Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas nusprendė nevažiuoti į Olimpines žaidynes Sočyje. Tokio sprendimo praktine reikšme galima abejoti, tačiau reikia pripažinti, jog šis diplomatas turi (politinį) stuburą. R. Sikorskio stiprybė yra jo nuoseklumas vykdant savo politiką. Vengiant staigių posūkių, savo strateginėje kryptyje jis jungia antrą pavarą. Dar neaišku ar bendradarbiavimas su Rusija sieks kai ko daugiau, nei tik prekybos sutarčių. Tačiau tempą vis dar diktuoja Vokietija ir galutinai tai nuo jos priklausys ar reikės mesti sekančią pavarą užsienio politikoje.

Tomas Marcinkevičius