Lėtai, bet užtikrintai Europa kapanojasi iš ekonominės krizės. Remiantis pastaruoju metu skambančiomis prognozėmis, bendras euro zonos ekonomikos augimas ateinančiais metais sieks 1 proc. Netgi ir tose valstybėse, kurios nuo krizės nukentėjo labiausiai, fiksuojamas ekonomikos augimas, tačiau tokio lėto augimo nepakanka ženkliems pokyčiams darbo rinkoje.

Kaip rašo DW, nedarbas, ypatingai tarp jaunų žmonių, ir toliau išliks labai rimta problema ateinančiais metais, kurie taps jau šeštaisiais krizės metais. 2013 m. spalio mėn. ES buvo 3,5 mln. bedarbių ES šalių narių piliečių iki 25 m. Graikijoje ir Ispanijoje jaunimo nedarbas viršija 50 proc.

Tačiau kalbant apie įsidarbinimo perspektyvas, dar iki krizės pradžios Pietų Europos valstybės jau buvo susidūrusios su jaunimo nedarbo problema. Karlo Brenke iš Vokietijos ekonominių tyrimų instituto teigimu, nedarbo krizė turi struktūrinių priežasčių: didžiajai daliai jaunų žmonių Pietų ir Rytų Europoje paprasčiausiai trūksta tinkamos kvalifikacijos.

Susitaikymas geriau nei sukilimas?

Politikai kalba apie jaunimo nedarbo problemą. 2013 m. vasarą buvo surengtas viršūnių susitikimas, skirtas šiai problemai, kuri buvo įvardinta kaip prioritetinė. Šis viršūnių susitikimas pasitarnavo ES politikams, nenorintiems prisiimti atsakomybės už „prarastąją kartą“.

Tam yra priežasčių. K. Brenke įspėja, kad šios problemos pasekme gali tapti jaunimo atitolimas nuo visuomenės.

„Pirma reakcija – tai nusivylimas“, - teigia politologas Christianas Brzinsky Fay iš Berlyno socialinių mokslų tyrimų centro, kuris ištyrė jaunų žmonių perėjimą nuo mokyklos baigimo prie darbo. „Svarbu tai, kad šie žmonės greitai susirastų darbą, nes šis pradinis nusivylimo jausmas gali transformuotis į neviltį, kuri, savo ruožtu, gali tapti ilgalaikiu susitaikymu su susiklosčiusia situacija.“

Tačiau jauni ES šalių gyventojai neatrodo susitaikę su tokia situacija. Jauni žmonės, ypač pietinėse ES valstybėse, pasirengę kovoti už savo ateitį. Pavyzdžiui, Ispanijoje asmenys, save vadinantys „indignados“, pyktį lieja išeidami į gatves. Be to, daugelyje šalių vyksta protestai, nes žmonės jaučiasi apgauti savo šalių vyriausybių, žadėjusių saugią ateitį, klestėjimą bei sąlygas kurti šeimą ir auginti vaikus.

Dėl šių priežasčių kyla protestai, kurie retkarčiais virsta smurto proveržiais. „Tai kartos protestas, šie žmonės jaučiasi išnaudojami vyresniosios kartos. Jiems tenka mokėti už praeities klaidas, už prastai funkcionuojančių valstybinių ir politinių sistemų sukūrimą“, - teigia C. Brzinsky Fay.

Radikalėjimas – tai savigyna

Protestai taip pat bent iš dalies prisidėjo prie euroskeptiškų ir populistinių politinių grupių stiprėjimo ES. Šios grupės rado, ką apkaltinti dėl visų negandų. Jų nuomone, ES turi prisiimti atsakomybę už apverktiną ekonomikos būklę.

Jei politinė atmosfera ir toliau nesikeis, ES populistams gali pasisekti per ES parlamentinius rinkimus ateinančių metų gegužės mėn. „Matome, kaip dešinieji populistai mėgaujasi sėkme Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Skandinavijos šalyse“, - teigia C. Brzinsky Fay.

Tačiau jis taip pat teigia nebijantis apčiuopiamo ES visuomenės radikalėjimo, nes demokratijos kultūra yra per daug stipri. „Radikalėjimas – klasikinė reakcija į perspektyvų trūkumą. Ne visi, kas jaučia, jog iš jų atimtos perspektyvos, taps dešiniųjų pažiūrų ekstremistais.“