Europoje tėvai, religiniai vadovai, kaimų seniūnai ir vaikų knygelių autoriai gąsdina vaikus nuo neatmenamų laikų pasakomis, galinčiomis sugriauti ramų nakties miegą ir siaubo filmų veteranui.
Kita keista ispaniška Kalėdų legenda – „Tio de Nadal“. Tai rąstas, kuriam, tiesiogine to žodžio prasme, iš išangės krenta dovanos, tarp kurių riešutai ir džiovinti vaisiai. Kalbama, kad jei šį rąstą įmestų į ugnį, o vaikai dainuotų „Tio de Nadal“ dainelę, iš degančio kalėdinio rąsto pabirs dar daugiau dovanų.
Vaikai Austrijoje dažnai išvengia Krampuso apsilankymo, nes jau yra susitikę su Perchta vieną iš dvylikos dienų prieš Kalėdas. Perchta nemeta prasikaltusių vaikų į pragarą – ji rado švelnesnį būdą doroti nenaudėlius. Ji paprasčiausiai atveria vaiko pilvą ir jis mirtinai nukraujuoja.
Islandija kaip ir nepriklauso Europai, tačiau ši šalis buvo apgyvendinta europiečių, kurie kartu atsinešė ir legendas, tarp kurių – milžinė vardu Gryla. Ji labai mėgsta neklaužadas, kuriuos aplanko per Kalėdas. Gryla labai mėgsta mėsą, pageidautinai dar gyvą.
Vokietijoje gyva legenda apie Knecht Ruprecht. Šis žavus vyriškis lydi Kalėdų Senelį, nešinas didžiuliu pelenų maišu. Kai jie sutinka negerą berniuką ar mergaitę, gerasis senasis dėdė Knechtas smogia tokiam vaikui per galvą anglių maišu.
Apibendrinant Europos kalėdines legendas, turime pulką raganų, demonų, velniūkščių ir kitokių sutvėrimų, kurie mėgaujasi mušdami vaikus lazdomis ir šluotomis, vogdami jų dovanas bei negailestingai juos kutendami, kol jie pritrūksta oro ar pravirksta.
Galbūt kažkam pasirodys keista, kodėl tėvai, kunigai ir miestelių seniūnai jausdavo poreikį pasakoti tokias pasakas vaikams. Mes suprantame tamsiųjų amžių baimių šaknis, inkviziciją ar Europą kankinusį marą, žiaurumai, pasakojami vaikams, neturi pateisinimo.
Tiesa, dabar šios pasakos yra tapusios tik keistomis legendomis, linksminančiomis suaugusius ir istorikus.