Grozesti kaime centrinėje Moldovos dalyje pagyvenusi moteris alyvine skarele semia vandenį iš bendro šulinio gelmių, sukdama metalinę rankeną, kol pasirodo ant grandinės prikabintas kibiras. Tai sudėtingas ir nemažai laiko užimantis darbas, tačiau tai vienintelis vandens šaltinis visame kaime. Vargingiausiai Europos valstybei Moldovai trūksta lėšų aprūpinti didžiąją dalį kaimo vietovių gyventojų švariu vandentiekio vandeniu.
Kaip rašo DW, šuliniai atrodo kaip šventyklos. Papuošti stogeliais ir metaliniu tinkleliu, ankstyvą rytą jie tampa susirinkimo vietomis, kur kaimo gyventojai rikiuojasi į eilę tam, kad pripildytų po du kibirus vandens atsargų visai dienai. 12 tokių šulinių naudojasi 700 namai Grozesti kaime. Ši situacija primena Užsacharę. Tačiau Grozesti ribojasi su ES. Šis kaimelis tik vieną kilometrą nutolęs nuo Pruto upės, kuri skiria Moldovą nuo ES valstybės narės Rumunijos.
Skurdas susijęs su sveikatos problemomis
„Būtų sveikiau šiems žmonėms gerti vandenį tiesiai iš upės“, - patikino plėtros specialistė Rodica Vasiloi. Dėl vietos geologinių ypatumų, iš šių šulinių semiamame vandenyje yra pavojingai daug geležies ir fluorido. Dėl pastarojo elemento daugelio šio kaimo gyventojų dantys pagelto, tačiau tai tik paviršutiniškas daug labiau nerimą keliančių problemų ženklas. „Daugybė vietos gyventojų turi skrandžio ir inkstų problemų dėl vandens mineralinės sudėties“, - patikino R. Vasiloi. „Taip pat daug kitokių su vandeniu susijusių ligų, tokių kaip hepatitas“, - pridūrė ji. Vietos gydytojų teigimu, vandens kokybė turi įtakos priešlaikinėms mirtims.
Mažame nepakankamai šildomame kaimo salės kambarėlyje kaimo seniūnė Elena Dobzeu surengė susitikimą su vietos moterimis, kurios atėjo pasidalinti savo rūpesčiais. Viena tokių – Svetlana, ji tikina, kad 60 proc. kaimo gyventojų nežino apie pavojų, kurį sveikatai kelia tokio vandens vartojimas. Vienintelis šiuo metu egzistuojantis saugus variantas – gerti vandenį iš butelių, tačiau kita kaimo gyventoja Paulina teigia, jog papildomos išlaidos – tai nepakeliama našta šalyje, kur vidutiniškas atlyginimas nesiekia 200 eurų (690 litų) per mėnesį, o kaimo vietovėse jis dar mažesnis.
R. Vasiloi įgyvendina projektą, remiamą iš Austrijos ir Šveicarijos skiriamų lėšų. Dėl šio projekto vandentiekiu tiekiamas vanduo turėtų atsirasti šiame kaime ateinančių metų viduryje. Tai pagerins Grozesti situaciją, tačiau valstybiniu lygmeniu šie pinigai gali tik sulopyti infrastruktūros problemas, tačiau negali jų išspręsti. Kol finansinius sunkumus išgyvenanti šalies valdžia negalės investuoti, daugybė kaimo gyventojų ir toliau gers vandenį iš šulinių, o akivaizdi neviltis ir toliau sklis.
Emigrantų šalis
Paskaičiuota, kad vienas iš trijų darbingo amžiaus Moldovos gyventojų išvyko iš šalies. Kaimo vietoves, kurios Sovietų Sąjungos laikais buvo priklausomos nuo intensyvios žemės ūkio veiklos, nukenčia labiausiai. „Politikų nuomone, kaimo vietovės turi tapti ekonomiškai nepriklausomos“, - sako kaimo gyventoja Ylena per bendruomenės susitikimą. „Tačiau kaip mes galime ką nors sukurti, jei išvažiuoja jauni žmonės?“ – klausia ji.
Tai tampa ir socialine problema. Tėvai dažnai palieka vaikus auginti seneliams. Kaip teigia Moldovos Profesinio pajėgumo instituto direktorė Gabrielle Damian, protų nutekėjimas – tai didžiausias pavojus socialiniam stabilumui. „Jaunoji karta palikta namuose be tėvų, tinkamo šeimyninio gyvenimo bei ateities perspektyvų“, - sako ji. Tenka pripažinti, kad XXI a. mažai kas nori gyventi kaime be vandens.
Situacija primena uždarą ratą. Moldovai reikia jaunų žmonių, kad šie skatintų ekonominį vystymąsi, tačiau jauni talentingi moldavai nepasiliks šalyje, jei ji nepakankamai išsivysčiusi, kad pasiūlytų jiems ateitį. G. Damian vadovaujamas institutas remia profesines mokyklas. „Mes bandome padėti jauniems žmonėms gauti įgūdžių, kurie jiems suteiktų galimybę pasilikti šalyje ir padėti kurti valstybę iš vidaus“, - sako ji. Moldovos sostinėje Kišiniove esančioje profesinėje mokykloje paaugliai ir jauni vyrai bei moterys mokosi mūrininko, elektriko ir automobilių remontininko specialybių. „Matau, kokie jie entuziastingi, atsidavę, kaip jie norėtų kurti gyvenimą čia, namuose“, - pasakoja G. Damian. „Jie nenori skųstis dėl savo vaikystės, dėl to, kad jų tėvai emigravo. Taigi manau, kad atėjo laikas pokyčiams.“