Išsikraustymas ir atsisveikinimas su tais, kuriuos tik pradėjai mėgti, arba draugo išsikėlimas į kitą miestą ar net žemyną yra mūsų bendras déjà vu. Santykiai su draugais ir partneriais yra tiek pat išsibarstę kiek ir mano akademiniai projektai bei profesinė veikla per visą pasaulį.
Tai ten-tai čia, ir tik tiek ilgai, kiek aš ir jie užsibūname toje pačioje vietoje.
Įdėjusi daug pastangų palaikyti ryšius ir dėl prisiminimų apie „senus laikus“, šiuo metu turiu draugų tolimiausiuose pasaulio kraštuose, bet meilės santykiai nukentėjo labiau.
Kai man buvo kiek per 20 metų, mano tuometinis vaikinas persikėlė studijuoti pagal vienerių metų mainų programą į Ispaniją. Tuo metu, kai jis grįžo į Romą ir mėgino vėl užkariauti mano širdį, aš pati jau kroviausi daiktus į Paryžių ir Romoje palikau vėlesnį mano vaikiną.
Būtent tada ir pradėjau savo apie dešimtmetį trukusias tarptautines klajones. Pastangos suderinti profesinį ir asmeninį gyvenimą kėlė nuolatinį iššūkį, kadangi tarpžemyniniai atstumai ir darbe išnaudojama energija tikrai nepadeda meilei.
Neseniai manęs draugė užklausė, kodėl pastaruoju metu sutinkame vyrus, iš kurių, regis, likusi tik pusė – pusvyrius. Šiuo klausimu ji stebėjosi, kodėl dabartiniai vyrai nebenori įsipareigojamų santykių. Galbūt todėl, kad ji sutinka iš šalies į šalį besikraustančius žmones, kurie stengiasi tuo pat metu nuveikti tiek daug dalykų, o meilė tėra tik vienas iš jų. Tad jie tegali pasiūlyti tik „puses“.
Ar atsiranda nauja pasaulėžiūra, daranti įtaką mūsų sprendimams tarptautinėje arenoje bei meilei priskirianti tik menką ir atsitiktinę vietą? Ar tai ir yra europinio judrumo – gyvenimo be sienų – pasaulėžiūra?
Jauni europiečiai turi visiškai kitokį nei ankstesnės kartos požiūrį į santykius. „Nuleisti inkarą“, „susitupėti“ mūsų tėvams Vakarų Europoje reiškė įleisti šaknis tam tikrame mieste, tiksliai žinoti būsimą darbą ir užtikrinti saugią finansinę šeimos padėtį.
Rytų Europoje santuoka taip pat buvo suvokiama panašiai, taikomasi į stabilumą, tam tikrą geografinę vietą, net jeigu tai neužtikrintų per daug šlovės ar pernelyg įkvepiančios karjeros.
Mums, Europos jaunimui, santuoka reiškia visai ką kitą, negu jiems, net jeigu noras susituokti taip pat kyla iš siekio „susitupėti“. Tačiau, kitaip nei mūsų tėvai, „nuleisdami inkarą“ mes nebūtinai prisirišame prie vienos vietos, miesto, kuriame augs mūsų vaikai, ar užtikrintos darbo vietos, ir tai gal net nereiškia finansinio saugumo.
Panašu, kad naujoji mūsų pasirinkimus lemianti pasaulėžiūra turi kai kurių vertybių, kurias galima vadinti „europinėmis“. Pavyzdžiui, judrumo skatinimas per įvairias programas, tokias kaip „Erasmus“ apsikeitimo programa, „tarptautinis“ gyvenimas, „globalus“ mąstymas, bet „vietinė“ kasdienė veikla.
Remiantis Euractive.com paskelbtais duomenimis, per metus ES sukuriama apie 350 tūkstančių tarptautinių santuokų ir įvyksta apie 170 tūkstančių skyrybų, kitaip tariant, apie 20 procentų visų skyrybų ES. Keli dėstytojai mano universitete yra sukūrę tarptautines šeimas. Jie man patarė arba tekėti už žmogaus, kuris gyvena ten pat, kur aš, arba pasirinkti darbą, kurį dirbant abiem partneriams nereikia gyventi skirtingose šalyse.
Tad kyla klausimas: jeigu turėtume antrą gyvenimą, mes toliau sektume Europos gyvenimo be sienų pasaulėžiūra ar pasirinktume kitaip?
Autorė - Georgiana, kandidatė į mokslų daktarus Politikos mokslų, viešosios politikos ir tarptautinių santykių doktorantų mokykloje Vidurio Europos universitete.