Ką gi tokio kontroversiško Pranciškus dėsto savo paraginime? Kapitalizmą ir neoliberalizmą kritikuojantis kreipimasis laisvosios rinkos ekonominį modelį „iš viršaus žemyn“ (ang., „trickle down economics“) vadina „nuomone, kuri niekad nebuvo patvirtinta faktais, ir išreiškia šiurkštų ir naivų pasitikėjimą ekonominės galios turinčiųjų gerumu bei tarytum šventais dabartinės ekonomikos sistemos raštais.“ Popiežius kviečia tikinčiuosius kovoti su ekonomine atskirtimi bei socialine nelygybe ir kritikuoja ideologijas, kurios „gina absoliučią rinkos ir finansinių spekuliacijų autonomiją.“ Trumpai tariant, Pontifikas, tikriausiai pirmą kartą per pastarųjų šimtmečių istoriją, prabilo apie vyriaujančios ekonominės sistemos spragas.

Ši kritika, nereikia ir sakyti, susilaukė komentarų iš politinio centro bei dešinės. Vieni, kaip kad Darrellas Delemaide, atmeta teiginius, jog Popiežius kritikavo kapitalistinę sistemą: problema – ne pati sistema, o žmonių godumas. Dešiniųjų pažiūrų amerikiečių žurnalistas Davidas Harsanyi, neseniai pradėjęs dirbti su kontraversiškuoju amerikiečių konservatoriumi Glenn Becku, savo straipsnyje sutinka, jog Pontifikas kritikuoja laisvosios rinkos ekonominę sistemą, ir tą kritiką griežtai atmeta. „Nors joks protingas žmogus netiki, kas viena ekonominė sistema gali būti vaistas nuo visų ligų, bet nejau daugybė protingų žmonių neteigtų, jog laisvosios rinkos ekonomika – ir moraliniai įsitikinimai, kuriais ji grįsta – nepadėjo pasauliui išbristi iš skurdo daugiau, nei jokia kita sistema?“ – klausia Davidas.

Įdomu tai, jog, nors ir nepradėjęs esminės bažnyčios reformacijos, Popiežius tarytum pradeda nuo savęs. Štai gyvena jis ne ankstesnių popiežių apartamentuose, o daug paprastesniuose Vatikano svečių namuose, ir sėdi net ant prabangaus sosto, o mažiau prabangios kėdės. Prieš tai Popiežius nustebino katalikus ir kitų religijų išpažinėjus savo kalba apie seksualinių mažumų atstovus. Katalikų Bažnyčia, ne vienerius dešimtmečius kritikuojama dėl savo diskriminacinių homofobinių įsitikinimų, sukluso: mažumų elgesys (tai yra, pats seksualinis aktas), anot Pontifiko, yra nuodėmingas, bet pati orientacija – ne.

Kol konservatyvesnių pažiūrų katalikų pasaulėvaizdis tikriausiai buvo kiek sudrebintas šitokių pasisakymų, vyksta įdomus reiškinys: Vatikanas tarytum artėja prie tokio krikščioniškosios Europos įvaizdžio, kokį jį norėtų matyti turbūt ne vienas oficialios religijos atsisakęs žmogus. Tai yra, pakelti nykščius į viršų už Popiežiaus kalbas gali ir katalikybės dėl jos diskriminacinių pažiūrų bei prabangos spindesio atsisakęs buvęs katalikas.

Klausimas dabar tas, ar užteks vieno Popiežiaus Pranciškaus, kad Vatikanas priartėtų prie Europos Sąjungos (nors, žinoma, ne tik šio vienintelio regiono) deklaruojamų vertybių rinkinio? Organizacinių mechanizmų skaidrumas, reprezentatyvumas ir anti-diskriminaciniai įstatymai, kova su socialine atskirtimi: ES ir Vatikanas, jei žodžiai turės ir svaresnę veiksmų išraišką, gali turėti daug daugiau bendro, nei dabar. Žinoma, išlieka opus moterų teisių bei lygybės klausimas, į kurį negalima žiūrėti pro pirštus. Kas žino, gal tai – kitos Popiežiaus kalbos tema?

Justina Poškevičiūtė