Remiantis Pasaulio banko duomenimis, 15-44 metų amžiaus moterys labiau rizikuoja būti išžagintos ar patirti smurtą artimoje aplinkoje negu nukentėti nuo vėžio, autoavarijos ar karo. Pavyzdžiui, Danijoje Nusikaltimų prevencijos taryba nustatė, kad kiekvienais metais šioje šalyje įvykdoma per 2 tūkst. seksualinio smurto prieš moteris nusikaltimų; policijai pranešama apie 500 atvejų; 300 atvejų yra pateikiami kaltinimai ir 150 atvejų yra priimamas apkaltinamasis nuosprendis.

Prancūzijoje kiekvieną dieną išprievartaujamos apie 205 moterys, tik 2 proc. kaltininkų yra nuteisiami, tik 1 auka iš 10 praneša policijai, 74 proc. išžaginimų įvykdomi asmenų, kuriuos aukos pažįsta. Nyderlanduose 15 proc. 25-70 metų amžiaus ir 8 proc. 15-24 metų amžiaus moterų bent kartą savo gyvenime patyrė seksualinį smurtą. Lietuvoje turime gana skurdžią statistiką apie moterų patiriamą smurtą, nėra išskiriamas smurtautojo tipas: ar tai smurtas, patirtas iš sutuoktinio, partnerio, draugo ar nepažįstamo asmens; taip pat trūksta statistikos apie nusikaltimo vietą.

Moterų informacijos centro duomenimis, Europos moterų lobistinė organizacija neseniai atliko tyrimą Europoje, kuris parodė, kad atitinkamoms institucijoms pranešama tik nuo 2 iki 10 proc.

seksualinio smurto prieš moteris atvejų. Didžioji seksualinių nusikaltimų prieš moteris dalis lieka neatskleista ir seksualinis smurtas prieš moterį išlieka nepakankamai įvertintas, ištirtas bei baudžiamas. Situacija tampa ypač sudėtinga ir dažnai nutylima, kai pradedame kalbėti apie seksualinį smurtą prieš moteris šeimoje. Deja, Lietuvoje vis dar manoma, jog lytinis santykiavimas su vyru yra neginčijama žmonos ar partnerės pareiga, kurios atsisakyti ji neturi teisės. Viliuosi, kad toks stereotipinis mąstymas keisis.

Kas yra daroma, kad smurtas būtų pažabotas

Bene pats svarbiausia dokumentas, skirtas kovai su smurtu prieš moteris, yra Stambulo konvencija. Lietuva Stambulo konvenciją pasirašė 2013 m. birželio 7 d. Stambulo konvencija siekiama: apsaugoti moteris nuo visų smurto formų ir užkirsti kelią smurtui prieš moteris bei smurtui šeimoje, už smurtą persekioti baudžiamąja tvarka ir šalinti jo apraiškas; prisidėti prie bet kokio moterų diskriminavimo šalinimo ir skatinti tikrąją moterų bei vyrų lygybę, taip pat moterims suteikti daugiau teisių; parengti išsamią sistemą, politikos kryptis ir priemones, siekiant apsaugoti bei pagelbėti visoms smurto prieš moteris ir smurto šeimoje aukoms. Konvencija numato konkrečias priemones kovojant su ypač skaudžia problema – smurtu prieš moteris. Šią konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo 2011 metais Stambule priėmė Europos Tarybos Ministrų taryba. Tinkamas Stambulo konvencijos įgyvendinimas paskatintų pokyčius lyčių lygybės srityje.

Deja, ne visos šalys pasirašė Konvenciją, o iš tų, kurios pasirašė, tik kelios ją ratifikavo.. Kol kas konvenciją ratifikavo Austrija, Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Portugalija, Italija, Juodkalnija ir Turkija, Makedonija, o pasirašė 24 šalys. Ji įsigalios, kai bus ratifikuota 10 šalių.

Kitas svarbus dokumentas yra Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris. Seksualinis smurtas yra pripažintas viena iš pagrindinių smurto prieš moteris formų, o lytinis nusikaltimas dažnai vertinamas kaip moralės, visuomenės padorumo bei garbės klausimas ir dažnai laikytas veikiau nusikaltimu šeimai arba visuomenei, negu asmens kūno neliečiamumo pažeidimu. Šiame dokumente smurtas šeimoje yra suprantamas kaip žmogaus teisių pažeidimas bei moterų diskriminavimo forma ir apima visus smurto dėl lyties atvejus, kai moterims sukeliama ar gali būti sukelta fizinė, lytinė, psichologinė ar ekonominė žala arba kitokios kančios, taip pat apima grasinimus tokius veiksmus įvykdyti, prievartos panaudojimą arba neteisėtą laisvės apribojimą, pasireiškiančius tiek visuomeniniame, tiek privačiame gyvenime. O smurtas šeimoje apima visus fizinio, seksualinio, psichologinio ar ekonominio smurto atvejus, su kuriais susiduriama šeimoje ar artimoje aplinkoje, ar tarp buvusių arba dabartinių sutuoktinių ar partnerių. Neatsižvelgiant į tai, ar smurtautojas gyveno, ar gyvena kartu su auka.

2011 m. yra priimta Europos Parlamento rezoliucija dėl naujos ES kovos su smurtu prieš moteris politikos programos prioritetų ir metmenų. Joje siūlomas naujas išsamus politinis požiūris į smurtą dėl lyties, taip pat valstybės narės raginamos seksualinį smurtą ir moterų prievartavimą, ypač santuokoje ir esant neįteisintiems intymiems santykiams ir (arba) įvykdytą vyriškos lyties šeimos narių, pripažinti nusikalstama veika tais atvejais, kai nėra aukos sutikimo; užtikrinti, kad už tokius nusikaltimus būtų nedelsiant patraukiama baudžiamojon atsakomybėn ir atmesti bet kokius pateisinimus kultūrinėmis ar religinėmis tradicijomis, kaip nusikaltėlio atsakomybę lengvinančias aplinkybes smurto prieš moteris atvejais.

Deja, visuotinai suderintos seksualinio smurto apibrėžties nėra. Taip pat patikimų duomenų apie seksualinį smurtą yra labai nedaug ir juos tarp ES valstybių narių sunku palyginti. Vis dėlto iš turimų šaltinių galima susidaryti apytikrį šios problemos masto Europos Sąjungoje vaizdą. Europos lyčių lygybės instituto duomenimis, partnerio ir (arba) ne partnerio seksualinį smurtą bent kartą gyvenime Čekijoje patyrė 35 proc., Danijoje – 28 proc., Vokietijoje – 13 proc., o Lenkijoje – 17 proc. žmonių. Tyrimas Airijoje parodė, kad daugiau kaip 40 proc. moterų ir 28 proc. vyrų bent kartą per gyvenimą yra pranešę apie kokios nors formos seksualinę prievartą arba užpuolimą, o 10 proc. moterų buvo išžagintos. Prancūzijoje seksualinis smurtas prieš moteris sudaro 11 proc. nusikaltimų. Tyrimo duomenys rodo, kad 23,7 proc. Italijos moterų ir 34 proc. Švedijos moterų buvo seksualinio smurto aukos.

Lietuvoje, kaip ir Latvijoje, Kipre, Graikijoje bei Maltoje, paauglės santykiuose su partneriu įgyja nepageidaujamos seksualinės patirties, ir atskleista vyrų dominavimo santykiuose su jaunomis moterimis tendencija.

Europos lyčių lygybės instituto tyrimas prieš smurtą prieš moteris buvo atliktas 2011 m. Pagrindinės tyrimo išvados ir problemos rodo, kad svarbiausia visų šalių problema – trūksta prieinamų ir sistemingai renkamų duomenų apie seksualinį smurtą. Jei ir yra duomenų apie lytinius nusikaltimus, jie ne visada suskirstyti pagal nusikaltimo tipą. Kita problema – kai kuriose valstybėse narėse oficialūs seksualinio smurto duomenys ir statistika nėra centralizuotai saugoma ir skelbiama. Šiuos duomenis padrikai saugo įvairūs valstybės subjektai, todėl prie šios statistikos prieiti dažnai neįmanoma. Taip pat seksualinio pobūdžio nusikaltimai dažnai yra skirstomi pagal skirtingas kategorijas, pavyzdžiui, vieni – pagal nusikaltimo pobūdį, kiti – pagal nusikaltimo vykdytojus. Be to, ES valstybėse narėse seksualinių nusikaltimų apibrėžtys teisės aktuose yra skirtingos.

Padėtis Lietuvoje: stereotipai dar gajūs

Lapkričio 25 d. Lietuvos Respublikos Seime Moterų informacijos centras kartu su Europos moterų lobistine organizacija organizavo šešiolikos dienų akcijos „Prieš smurtą prieš moteris“ atidarymo renginį, skirtą kovai su seksualiniu smurtu prieš moteris. Renginio metu ekspertai aptarė seksualinio smurto prieš moteris teisinius, psichologinius, medicininius aspektus bei pagalbos aukoms galimybes. Renginiu buvo siekiama viešinti seksualinio smurto prieš moteris problemą, atkreipiant sprendimus priimančių institucijų dėmesį į neadekvačią įstatyminę bazę, paslaugų aukoms trūkumą bei mitus ir stereotipus, neleidžiančius moterims pranešti apie įvykdytą nusikaltimą.

Iškalbingi skaičiai, rodantys problemos sudėtingumą ir pavojingumą: seksualinio smurto aukos 3 kartus dažniau serga depresija, 6 kartus dažniau kenčia nuo potrauminio streso sutrikimo, 13 kartų dažniau būna priklausomos nuo alkoholio, 26 kartus dažniau priklauso nuo psichotropinių medžiagų ir 4 kartus dažniau mąsto apie savižudybę. Aukoms būdinga jausti liūdesį, nuotaikų svyravimus, skausmą, išsiblaškymą, apatiją ir neviltį.

Moterų informacijos centro duomenimis, Lietuvoje buvo organizuota anonimiška apklausa, kurioje dalyvavo 300 Vilniaus gimdymo namuose apsilankiusių susituokusių ar su partneriu gyvenančių moterų. Apklausos rezultatai parodė, kad net 80 proc. moterų neskiria įprastų lytinių santykių ir sutuoktinio žaginimo.

Informatikos ir ryšių departamento duomenimis, Lietuvoje 2011 metais buvo įregistruotas 191 seksualinės prievartos prieš moteris atvejis, dėl 156 atvejų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pagrindinė problema Lietuvoje – tai gajus stereotipas, kad prievartavimo auka yra kalta pati. Tad Stambulo Konvencijos ratifikavimas Lietuvoje paskatintų šalies politikus aktyviau spręsti smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje problemas, nes Lietuvoje šiuo metu smurtas artimoje aplinkoje dar nėra suvokiamas kaip nusikaltimas.

Tokių nusikaltimų statistika Lietuvoje taip pat yra labai skurdi, nes aukos verčiau tyli negu praneša apie nusikaltimą. Lietuvoje, kaip ir Sovietinę praeitį patyrusioje Čekijoje, iš viso yra pranešama tik apie 8 proc. smurto atvejų, o apie seksualinį smurtą šeimoje arba partnerystėje yra pranešama tik apie 3 proc. atvejų, visi kiti skaičiai paskęsta tyloje.

Smurtas prieš moteris – struktūrinė problema, plačiai paplitusi Europoje. Moterų gyvenimas ir jų dalyvavimas socialinėje, politinėje ir ekonominėje veikloje ribojamas dėl vis dar esamo įvairių formų smurto prieš jas. Smurtas prieš moteris yra ne tik visuomenės sveikatos problema, bet taip pat moterų ir vyrų nelygybės klausimas, o tai sritis, kurioje ES suteikti įgaliojimai imtis veiksmų.