Taip pat tikėtina, kad antrasis, strategiškai net reikšmingesnis ir ambicingesnis projektas – Eurazijos Sąjunga – sulauks daug Rusijos vadovybės dėmesio.
Nors šio projekto įgyvendinamumas vis dar nėra aiškus, jo potencialas pakenkti ES interesams šiame regione, atsižvelgiant į pastarojo meto įvykius, negali būti ignoruojamas.
Artimiausiais mėnesiais ir metais, Rusijos politika kaimynių šalių atžvilgiu bus daugialypė.
Rusija mėgins sudaryti sandorius už uždarų durų su šių šalių vadovais, kur demokratijos trūkumas gali padėti ignoruoti rinkėjų nuomonę. Valstybėse, kur dėl vis dar besivystančio, tačiau jau funkcionuojančio demokratinio proceso sunku nepaisyti viešosios nuomonės, pavyzdžiui, Gruzijoje, Rusija ir toliau taikys ekonominės ir minkštosios galios priemones tam, kad sutrukdytų rinkėjams paremti europietišką ateitį.
Taip pat tikėtina, kad Rusija didins nerimą dėl saugumo ten, kur ji gali remti nestabilumą.
Koks gi bus ES atsakas į augantį užsispyrusios Rusijos vaidmenį? Ar ES gins savo strateginius interesus šiame regione, ar atsitrauks?
Be jokios abejonės, jei ES rimtai žvelgia į įsipareigojimus šiam regionui, po Vilniaus viršūnių susitikimo jai teks skirti nemažai intelektualinių ir finansinių resursų politikos, skirtos demokratijos rėmimui, ekonominiam vystymuisi bei Rytų kaimynių saugumui, pergalvojimui.
Prieš penkerius metus siaubingas karas tarp Gruzijos ir Rusijos tapo impulsu Briuseliui ir kitoms Europos sostinėms pergalvoti būdus stabilizuoti ES Rytų kaimynes.
Tai išsivystė į Rytų partnerystės iniciatyvą, kuri, nepaisant savo trūkumų, tapo svarbiu žingsniu mūsų šalių europietiškos bei demokratiškos ateities užtikrinimui.
Leiskime ir pastarojo meto nesėkmėms atlikt panašų vaidmenį – tegul tai tampa katalizatoriumi ES vykdyti savo įsipareigojimus Rytų kaimynėms.
Strateginiai ES interesai, kuriant stabilią ir klestinčią kaimynystę šalia jos sienų, prieiga prie Rytų partnerių žmogiškųjų ir gamtinių resursų bei bendros ekonominės erdvės teikiami privalumai – visa tai turi akivaizdžios naudos.
Žmonės, kurie išdrįso pasipriešinti valdžiai, išeiti į Tbilisio ir Kijevo gatves prieš 10 metų, reikalaudami laisvės, tie, kurie nepaisant nusivylimų dėl dešimtmetį trukusių spalvotųjų revoliucijų, neprarado tikėjimo demokratija bei yra pasiruošę ginti europietiškąjį pasirinkimą, deda viltis į ES.
Europa neturėtų mūsų nuvilti.