Pomidorai skaisčiai raudoni, nuostabiai žali šparagai ir blizgūs baklažanai snieguotos kalnų panoramos fone. Štai taip atrodo gyvenimas Pietų Ispanijos Andalūzijos regione.
Tačiau, kaip rašo DW, šios šviežios daržovės guli šiukšlių konteineryje, o 30-metė ispanė Bea jas iš ten traukia.
Bea teks pasiskubinti, jei ji nori išvengti didžiausio Granadoje lauko turgaus apsaugos darbuotojų. Ankstyvą rytą maistas dar šviežias. Prekeiviai išmeta viską, kas iškrito iš jų dėžių bei nebegali būti parduota. Tokiems kaip Bea tai proga nemokamai gauti maisto produktų.
Kartą per savaitę ji autobusu vyksta į turgų ir iš konteinerių pasiima tiek, kiek gali panešti. Paprastai tai daržovės, nes jos taip greitai nesugenda. Jei ji nori mėsos ar žuvies, prašo prekeivių prie prekystalių. Jei pasiseka, gauna tai, kas lieka.
Bea Madridą vadina namais. Moteris norėjo tapti mokytoja. Studijavo istoriją Italijoje, tada baigė bakalauro studijas Romoje. Vėliau ji persikėlė į Berlyną, kur gyveno kelerius metus, kur dirbo organinių kebabų parduotuvėje – moteris niekada nebijojo neįprastų gyvenimo vingių.
Vėliau ji nusprendė grįžti į Ispaniją, kur baigė magistro studijas bei išlaikė valstybinį egzaminą. Dėl ekonominės krizės teko suprasti, kad Bea nepavyks rasti darbo.
Tarp elgetų ir pabėgėlių
Moteris atrodo pavargusi, ji pasakoja savo istoriją tuščiu žvilgsniu, tvirtai laikydama kavos puodelį. Rudenį ji rizikuoja sušalti, nes gyvena nešildomame urve.
Granadą supančiose prieškalnėse daug urvų. Moteris gyvena tarp kitų už visuomenės ribų atsidūrusių žmonių: pabėgėlių iš Afrikos ir benamių, kurie daugiau neturi kur eiti. Dėl to, kad Bea tenka gyventi čia, o ne jaukiame dviejų kambarių bute centrinėje Madrido dalyje, ji kaltina valdžią. Nors iš tiesų iš pradžių ji persikėlė į urvą ne dėl skurdo, o ieškodama nuotykių.
Lankydama teatro kursus koledže, Bea įsimylėjo. Tai buvo prieš trejus metus. Ji šelmiškai šypteli, prisiminusi nutrūktgalvį, kuris dienos metu studijavo Granadoje, o naktis leido urve. Moteriai tai pasirodė įdomu. Tačiau meilės istorija baigėsi, jis paliko urvą, o Bea liko gyventi viena miško viduryje.
Pasakodama moteris ruošia maistą ant atviros ugnies šalia įėjimo į urvo. Kai Ispaniją ištiko finansų krizė, šalis stipriai sumažino biudžetą švietimui. „Paprasčiausiai valstybinėse mokyklose nėra laisvų darbo vietų mokytojams“, - sako moteris. Daug mokytojų buvo atleista. „Man neatsirado vietos dirbti pagal profesiją, kurią studijavau“, - nuogąstauja Bea.
Prausiasi prie bažnyčios
Kartas nuo karto Bea dirba atsitiktinius darbus, tai jai padeda išsilaikyti. Vasarą ji kelias savaites dirbo derliaus nuėmimo darbus Prancūzijoje. Ji gali sau leisti tik pačius būtiniausius daiktus: keletą knygų ir saulės energija maitinamą radiją, kuris padeda jai nesijausti vienišai. Paklausta, ar pasiilgsta nuolatinio darbo ir normalių pajamų, moteris atsako, kad kartais pasiilgsta karšto dušo. Vasarą taip pat kaip ir žiemą ji prausiasi bažnyčios fontane, esančiame vos keli šimtai metrų nuo miesto.
Ar ji turi tikslų ir svajonių? Nedaug. „Turiu labai daug abejonių dėl to, tačiau svajoju apie ateitį, kai galėsiu susitvarkyti savo namus ir pati auginti sau maistą“. Taip pat moteris svajoja apie šeimą.
Paklausta, kada gi tai bus, moteris negali pateikti aiškaus atsakymo. „Tikrai dar ne dabar“, - patikina ji. „Šiuo metu esu apmąstymų stadijoje.“
Kai Bea tenka apsilankyti bute Madride, kuriame anksčiau gyveno, ji nesijaučia kaip namuose. Gyvenimas labai gretai eina į priekį, žmonėms rūpi tik tai, kaip jiems įsigyti būstą. „Mes tokius namus vadiname oro pilimis“.
Štai kodėl sprogo nekilnojamojo turto burbulas ir prasidėjo krizė. Būtent todėl Bea neskuba keisti savo gyvenimo dabar. Vienintelis dalykas, kurį Bea išmoko per krizę – ji daugiau nebepasitiki valdžia.