Pakviestas į viršūnių susitikimą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasakė, kad Ukraina – tai dirbtinis valstybinis darinys. Vakarų šalių vadovai apsimetė, kad negirdėjo šių žodžių.
Kaip rašo „Gazeta Wyborcza“, šiuo metu Vakarų žiniasklaidos priemonės nerodo didelio nerimo dėl to, kad likus savaitei iki Vilniaus Rytų partnerystės viršūnių susitikimo Ukraina atsisakė suartėti su ES. Krizės periodu sunku vertinti eilinio ES plėtimosi perspektyvą. Europos žiniasklaida rašė apie Kremliaus rimbą, naująją geležinę uždangą, skiriančią Ukrainą nuo Europos, naująjį Molotovo-Ribentropo paktą (taip vienas Vokietijos laikraštis pavadino V. Putino siūlymą Rusijai ir Europai išspręsti tarpusavyje Ukrainos klausimą).
Tam, kad priverstų Ukrainą atsisakyti europietiškų planų, Maskva ėmėsi šantažo. Ji neslėpė, kad, jei Kijevas pasirinks Europą, Ukrainos oligarchai neteks prieigos prie didžiulės Rusijos rinkos, o tūkstančiai Ukrainos piliečių negalės dirbti kaimyninėje šalyje. „Tai – savižudiškas žingsnis“, - be užuolankų grasino Maskva.
Tuo pačiu Maskva ėmėsi užkulisinio įtakingų Ukrainos asmenų spaudimo. Kai rugpjūčio mėn. Ukrainos žiniasklaida parašė apie intrigą, skirtą nutraukti sutartį su ES, Vakarų diplomatai buvo sutrikę, tačiau nieko negalėjo padaryti. Sukaustydama Ukrainą, Rusija pademonstravo, kad vertina Europą ne kaip partnerę, o kaip pavojų savo įtakos sferai: Kremlius nori pats apibrėžti savo ribas, neklausdamas niekieno nuomonės, bei ginti jas, nesirinkdamas priemonių, lyg Šaltasis karas ir toliau tęstųsi.
Tai, kad V. Putinas nori atkurti buvusią sovietų imperiją, aišku jau seniai. Tačiau daugelio senosios Europos šalių vadovai tai sėkmingai ignoravo, prisidengdami strategine partneryste su Rusija. Tai buvo aiškinama Rusijos specifika bei tuo, kad šiai šaliai nėra įmanoma įskiepyti demokratiją.
Nusivylimo augimas ypač ryškus tarp vokiečių, jis apėmė netgi verslininkus, kurie anksčiau ragino politikus neįsijausti į Kremliaus kritikavimą. Korupcijos plėšomoje Rusijoje verslą plėtoja tik keli stambūs koncernai, kurių vadovai turi prieigą prie V. Putino. Vidutinio dydžio įmonių vadovai duoda kyšius, tačiau vis tiek negali prasiveržti pro Rusijos biurokratijos tankumynus.
Praėjusią savaitę įvyko precedento neturintis įvykis: kalbėdama Bundestage, Vokietijos kanclerė Angela Merkel pagrūmojo Rusijai pirštu. V. Putinas neėmė to giliai į širdį, tačiau tai tapo akivaizdžiu signalu, jog santykius tarp šių šalių ištiko krizė – juk A. Merkel pirmtakas Gerhardas Schroederis ir jo prorusiškai nusiteikusių ekspertų ratas tikino visą pasaulį, kad V. Putinas – tikras demokratas.
Europai teks peržiūrėti savo santykius su Rusija ir kalbėtis su ja ryžtingai bei suderintai. Kremlius imasi vis griežtesnio žaidimo, o nuo to kenčia ne tik Ukrainos suartėjimą su ES palaikanti Lietuva, bet ir skeptiškai šį procesą vertinantys Nyderlandai. Maskva įvedė embargą pieno produktų importui iš šių šalių, o olandams taip pat gresia ir draudimas įvežti tulpes.
Tai nereiškia, kad mes turėtume Rusijai grūmoti kumščiais. V. Putinas, norėdamas izoliuoti savąją šalį nuo Vakarų, tam, kad tuo pačiu opozicija netektų palaikymo, siekia parodyti ES priešo vaidmenyje. Europa galėtų šį planą sužlugdyti, panaikindama vizas Rusijos piliečiams tam, kad ne tik Kaliningrado srities gyventojai, kurie gali be vizos keliauti pasienio teritorijoje, tačiau ir kiti Rusijos piliečiai galėtų laisvai vykti į Lenkiją, Čekiją ir Prancūziją bei pamatytų, kokia praraja (nepaisant Rusijos propagandos įtikinėjimų) skiria jų šalį nuo Europos.