Vienas svarbiausių dalykų, ką turėtume suvokti net nesigiliant į mokslinį aspektą, yra tai, jog debatų klimato kaitos srityje yra iš tikro labai mažai. Kontroversijos apie klimato kaitą bei žmogaus įtaką jai – bent jau mokslinėje bendruomenėje – paprasčiausia nėra, tą komisijos išvados ne atskleidžia, o tik patvirtina. Jau prie ketvirtosios IPCC ataiskaitos dirbo daugiau nei pusketvirto tūkstančio mokslininkų iš daugiau nei 130 šalių. Žinoma, negalima teigti, jog šimtas procentų pasaulio klimato žinovų kalba vienu balsu. Tačiau kai šitoks skaičius ekspertų, apžvelgę literatūrą, pateikia savo išvadas, jos lyg ir neturėtų skambėti lyg konspiracijos teorija, o skeptikų balsai, dažnai remiami korporacijų, neturėtų skambėti taip garsiai.
Kai perspėjimai apie planetos ateitį ir jau dabar nykstančias ištisas ekosistemas tokie stiprūs, vienas pirmų žingsnių politikams ir patiems mums, planetos piliečiams, yra stabdyti dirbtines ir labai pavojingas dichtomijas. „Pirma sutvarkykim ekonomiką, o po to galvokim apie planetą“: tokių pasakymų galima išgirsti turbūt kiekvienoje šalyje. Reikia kuo greičiau suprasti, kad šių dalykų nei galima prioritetuoti, nei atskirti. Netikslu žiūrėti į aplinkosaugą ir jos problemas kaip „kažką, kas vyksta“, atskirtą nuo politinių ir ekonominių veiksnių: toks galvojimas aplinkai yra itin pavojingas. Aplinka nesusinaikina pati: ar tai gamyklų į atmosferą išmetamos dujos, korporacijų nafta teršiamos žemės, ar dėl žmonių įsivaizduojamų poreikių (ryklių pelekai, palmių aliejus,...) kintančios ekosistemos. Kaip ir kam tą leidžiama daryti, ar paisomi vietinių bendruomenių norai bei kaip užtikrinamas veiksmų atskaitomumas taip pat yra politiniai sprendimai.
Labai tikėtina, kad tie, kurie teigia, kad klimato kaita neveikia pasaulio taip stipriai, negyvena potvynių kartas nuo karto niokojamose Pakistano dalyse, nuo stiprėjančių uraganų kenčiančiuose regionuose ar nykstančiose Ramiojo vandenyno salelėse. Šiems žmonėms – su kuriais lietuviam identifikuotis gali būti sunkoka, suprantu – klimato kaita – ne vadovėlio medžiaga, o labai skaudus procesas. Skaudus ir brangus, nekalbant net apie pinigais neįvertinamus dalykus.
Štai bendrakursė iš Naujojos Zelandijos vienoje paskaitų pristatinėjo keleto Ramiojo vandenyno salų problemas. Po prezentacijos iš kolegės susilaukė pikto komentaro, kad neva nieko padaryti jau nebeįmanoma. Jos nuoširdus atsakymas, nors vienų turbūt ir bus pašieptas, įstrigo atmintin: „Bet nejau vien tas faktas, kad apie tai žinome, mūsų neįpareigoja kažką daryti?“
Ką galime daryti kaip piliečiai, yra neperimti požiūrio, propaguojamo jėgos poziciją: požiūrio, kuris yra ekonomiškai palankus mažai grupei, bet turi neištaisomų padarinių visiems planetos gyventojams. Reikia atsiminti, jog šiltėjantis klimatas nėra kažkas, kas vyksta svetur, mūsų neliečia ir gyvenimo neblogina. Mąžtantis derlingų žemių plotas, senkantys gėlo vandens ištekliai, o kur dar netikėtos kaitros ar liūčių nusineštos mirtys: klimato kaitos padariniai tikri net ir ne Ramiojo vandenyno salelėse.
Galiausiai, nors pati nemanau, kad įmanoma visus žmonijai kylančius klausimus atsakyti kiekybiniu tyrimu, visgi kai kalbama apie labai rimtus mūsų planetos negalavimus ir juos palaikančią sistemą, abejonės mokslu gali kainuoti labai brangiai. Amerikiečių astrofizikas Neil deGrasse Tyson, vieno komiko užklaustas apie mokslą, taip pat šmaikščiai atsakė: „Geras dalykas apie mokslą – kad jo radiniai tikri, net jais ir netiki.“ Tikėti ar netikėti, daryti kažką ar laukti: pasirinkimo padariniai irgi tikri, net jais ir netikime.
Parengė Justina Poškevičiūtė