Didžiosios Britanijos istoriko Nicholaso Haggerio knygoje „Sindikatas“ pasakojama, kaip atsirado eurointegracijos idėja.

1919 m. lordo Alfredo Milnerio sekretorius britas Lionelis Curtisas sukūrė Apvaliajam stalui (vienai iš analitinių organizacijų, sukurtų už Rothschildų pinigus) frontalinę sistemą, kuri įėjo į istoriją kaip karališkasis tarptautinių santykių institutas. Kartais jis buvo vadinamas Chatham House tyrimų grupe ar tiesiog Chatham House. Pirmuoju šios organizacijos vadovu tapo gerai žinomas istorikas A. Toynbee. Tais metais JAV buvo įkurtas Tarptautinių santykių institutas, kuriam ėmėsi vadovauti pulkininkas Edwardas House’as, kuris taip pat buvo ir JAV prezidento Woodrow Willsono patarėjas. Abu institutai dirbo Rothshcildų klano projekto įgyvendinimui dėl pasaulinės valdžios sukūrimo, nors pats E. House’as buvo marksistas.

„Jis svajojo apie socializmo, tokio, kokį jį norėjo matyti Carlas Marxas, kūrimą, su pasauline vyriausybe ir pajamų mokesčiu“, - rašo N. Haggeris.

Londono Chatham House pirmine užduotimi buvo įvardijamas Britanijos imperijos pavertimas pasauline imperija. Tačiau XX a. trečiąjį dešimtmetį institutas persiorientavo į kitą idėją – apjungtos Europos kūrimą. Šio įvykio priežastimi tapo situacija Rytų Europoje.

1926 m. Josifas Stalinas viešai paskelbė, kad „reikia sudaryti Federacines Europos Valstijas, kur galėtų įstoti Sovietų Sąjunga ir Britanija. Kai tik Britanija bus įtraukta, Sovietų Sąjunga taps pirmaujančia jėga“. Toks J. Stalino susirūpinimas Europos reikalais buvo aiškinamas paprastai: Rockefellerių klanas (Rothschildų konkurentai pasauliniu mastu) priėmė sprendimą dėl SSRS ir Vokietijos „galo“. Sovietų Sąjungoje Rockefelleriai pradėjo pasiruošimą masiškai šalies industrializacijai, o Vokietijoje jie ėmėsi nacių finansavimo. Idealiuoju atveju Rockefelleriai siekė sudaryti Vokietijos ir Rusijos konfederaciją (abejoms valstybėms suryjant Rytų Europos „nykštukes“).

A. Toynbee komandą, dirbusią prie teorinio būsimosios ES pagrindo, sudarė Britanijos marksistai Richardas Henrey Towney ir Williamas Temple’as (vėliau tapęs Kenterberio arkivyskupu), palaikę federalinių ir regioninių organizacijų sukūrimą bei Europos apjungimą, kuris turėjo apimti 25 suverenias valstybes. Dar vienu Toynbee komandos nariu tapo generalinis Pasaulinės bažnyčių tarybos sekretorius ekumenistas Visseris Hoftas.

Iš esmės Antrasis pasaulinis karas tapo dviejų idėjų kova, kurioje kiekviena pusė turėjo tik vieną tikslą – apjungti Europą. Galiausiai laimėjo A. Toynbee planas.

Tokia ES, kokią mes ją pažįstame dabar, paremta marksistinėmis (eurosocialistinėmis) idėjomis bei vieno valdančiojo organo egzistavimu, nėra galutinė konstrukcija.

Trišalė komisija, įkurta Davido Rockefellerio 1972 m., dar XX a. dešimtajame dešimtmetyje iškėlė naująjį planą dėl Europos pertvarkymo. Jis buvo paviešintas trišalės komisijos nario ir aludarystės koncerno „Heiniken“ vadovo Freddy Heinikeno, kuri įvardijo šią idėja kaip „dešimčių naujų valstybių Europoje sukūrimą“. Kiekvieną jų turi turėti 5 – 10 mln. gyventojų.

F. Heinikenas parėmė savo siūlymą tuo, kad daugiatautės valstybės efektyvesnės. Taip pat jis pavyzdžiu pateikė istoriko Leopoldo Kohro darbus, kad būtent nedidelį gyventojų skaičių turinčios Amerikos valstijos tapo pagrindine JAV suklestėjimo priežastimi (remiantis jo teorija, mažus subjektus paprasčiau valdyti).

Kol kas Europoje ši idėja atrodo marginalia, tačiau taip pat marginali XX a. trečiajame dešimtmetyje atrodė ir A. Toynbee ES sukūrimo idėja.