Vokietijos išskirtinumas akivaizdus. Kol rinkėjai visoje ES baudžia vyriausybes dėl didžiojo nuosmukio bei euro krizės, per neseniai įvykusius rinkimus, vokiečiai perrinko kanclerę Angelą Merkel bei išreiškė didelę paramą jos vadovaujamai Krikščionių demokratų sąjungai (CDU). Be jokios abejonės, kaip ir dėl pokario Vokietijos lyderio Konrado Adenauerio, juokaujama, kad A. Merkel – kanclerė iki gyvos galvos (Vokietija neriboja kadencijų skaičiaus).
Visur kitur populistinės euroskeptiškos dešiniųjų partijos stiprėja, prieš imigrantus ir mažumas, ypač musulmonus, rengiamos kampanijos. Tai pakurstė nerimą, kad populistų blokas bus didžiausias Europos Parlamente (EP) po ateinančiais metais įvyksiančių ES rinkimų.
Tuo tarpu Vokietija neturi euroskeptiškos partijos, kuri turėtų rimtą paramą. Netgi ir naujai susiformavusi „Alternatyva Vokietijai“, kuri tapo netikėtai sėkminga ir per pastaruosius rinkimus vos neperžengė 5 proc. slenksčio, reikalingo patekti į Vokietijos parlamentą, tikina, kad jos prieš eurą nukreipta politinė programa nėra antieuropietiška. Ši partija siekia bendrosios valiutos atsisakymo, nes, jos požiūriu, tai kenkia europietiškajam idealui.
Vokietijos kaimynės rodo meilę ar bent jau susižavėjimą tokio pobūdžio politinėms jėgoms. 2011 m. pabaigoje Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis ragina Vokietiją imtis didesnio vadovaujančio vaidmens ES. Šiais metais, susidūręs su nacionalistinių sentimentų atgimimu, buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Walesa – antikomunistinio judėjimo „Solidarumas“ lyderis – išreiškė nuomonę, kad jo šalis turėtų sudaryti politinę sąjungą su Vokietija.
Tuo tarpu Prancūzijai patekus į valdymo krizę, o jos lyderių patikimumui sparčiai silpstant, gerai žinomas Prancūzijos intelektualas Alainas Mincas išpublikavo straipsnį „Tegyvuoja Vokietija“, kur teigiama, jog Vokietija – tai sveikiausia ir demokratiškiausia ES valstybė.
Italijoje Milano ir Romos buržuazija žiemoja, apsirengusi vokiškais „Loden“ paltais. Kai italų filosofas Giorgio Agambenas neseniai kreipėsi įbuvusią „Lotynų imperiją“, kad ši susivienytų prieš Vokietiją, jo raginimai didžiąja dalimi buvo atmesti, o kai kas ir pareiškė, kad Vokietija turėtų tapti pavyzdžiu Italijai, kuri ieško būdų kovoti su susidariusia padėtimi.
Net ir tradiciškai euroskeptiškai nusiteikusios Jungtinės Karalystės (JK) ministras pirmininkas Davidas Cameronas siekia padidinti savo patikimumą, pažymėdamas jo glaudžius ryšius su A. Merkel labiau, nei JK „ypatingą ryšį“ su JAV. Rašytojos Mirandos Seymour neseniai išleista knyga „Noble Endeavours“ primena Didžiajai Britanijai apie šimtmečius trukusį meilės romaną tarp Vokietijos ir Anglijos. Galbūt bus prisiminta Hanoverio dinastija?
Nors šio susižavėjimo priežastis iš dalies sąlygota dabartinės Vokietijos ekonominės sėkmės, šių sentimentų šaknys glūdi giliau bei išeina už Europos ribų. Pavyzdžiui, Kinija vertina Vokietiją ne tik kaip į eksportą orientuoto ekonominio augimo modelį; daugeliui kinų svarbi sėkmė, lydinti Vokietijos istorinę trajektoriją, suformuotą kovojant su praeities totalitarinio režimo praeitimi.
Vokietijos konstitucijoje, kuri pirmą kartą buvo priimta 1949 m. Vakarų Vokietijoje, demonstruojama įspūdinga vizija, kurioje įtvirtintas valstybės „siekis išsaugoti nacionalinį ir politinį vieningumą bei taiką pasaulyje.“ Vokietijos padalijimas simbolizavo Europos padalijimą Šaltojo karo metu, todėl Vokietijos apjungimas atrodė įmanomas tik eurointegracijos kontekste – šiam faktui daug dėmesio skyrė tuometinis Vokietijos kancleris Helmutas Kohlas per debatus 1990 m.
Vokietija, kuri užgimė iš šio proceso, išskirtinai tinka atlikti visos Europos modelio vaidmenį dėl jos federacinės santvarkos, atspindinčios stiprias konstitucines administracinių vienetų teisių garantijas. Vokietijos giliai įsišaknijęs atsidavimas Europai bei konstitucionalizmo siekis atspindi dideles šios šalies dedamas pastangas suprasti, kas gi vyko ne taip tarpukario periodu, rasizmo ir ekstremaliojo nacionalizmo pasekmes bei nacistinių nusikaltimų palikimą. Mažai šalių gali pasigirti taip gerai išmokusios istorines pamokas.
Kai naujoji A. Merkel vyriausybė bus suformuota, Vokietija imsis dar svarbesnio vaidmens didesnės eurointegracijos užtikrinimui, o tai pareikalaus papildomų aukų, apimsiančių nacionalinio suvereniteto mažėjimą.
Kas šimta metų po Martino Liuterio reformacijos, nepriklausomų Vokietijos politinių vienetų skaičius mažėjo dešimteriopai. 1948 m. Vestfalijos taikos sutartis sumažino nepriklausomų Šventosios Romos imperijos vienetų skaičių nuo 3 000 – 4 000 iki 300 – 400. Po Napoleono karų, Vokietijos administracinių vienetų skaičius sumažėjo iki 39. 1866 m. Vokietijos konfederaciją sudarė jau tik 34 vienetai.
Dėl toliau sekusio karų bei taikos sutarčių raundo 1971 m. susikūrė Vokietijos imperija, o vokiškai kalbančių politinių vienetų Europoje liko vos trys - Vokietijos imperija, Austro-Vengrijos imperija ir Šveicarijos konfederacija, tačiau nė viena jų nebuvo įprastinė valstybė. 1949 m. Vokietijai suskilus į Federacinę ir Demokratinę Respublikas šis skaičius padidėjo iki keturių (kartu su Austrija ir Šveicariją), tačiau bendroji tendencija išliko aiški.
Jei naujoji Vokietijos vyriausybė laikysis kurso labiau federatyvinės Europos link, suverenios Vokietijos gali nebelikti iš viso. Vokietija ir jos gerbėjai visiškai išnyks, bet tik dėl geresnio gyvenimo ateityje.
Haroldas Jamesas yra Prinstono universiteto Istorijos ir tarptautinių reikalų profesorius bei Tarptautinio valdymo inovacijų centro (CIGI) atstovas. Jis taip pat yra Vokietijos istorijos ir globalizacijos specialistas.