Aišku, buvo ir, švelniai tariant, įdomių nominacijų, kaip kad Vladimiro Putino, už diplomatinius veiksmus Sirijos pilietiniame kare. Jį nominavusi organizacija tikriausiai pamiršo, jog dalis Asado režimo ginkluotės į Siriją atvyksta būtent iš Rusijos, ką jau bekalbėti apie Rusijos vykdomus karo nusikaltimus Čečėnijoje. Putino nominacija daugeliui, viliuos, atrodė kiek absurdiškai, bet taip pat absurdiškai, kiek pasiskaičius, gali atrodyti ir kelių kitų laureatų nominacijos. Tarytum dideli šaukštai deguto, jos Nobelio taikos premijai priduoda farso elementų.
Čia užtenka paminėti kelis vardus, tad pradėkime nuo vieno geriausių pavyzdžių. Buvęs JAV Nacionalinio saugumo patarėjas bei valstybės sekretorius Henris Kisindžeris, garsiosios ir vadovėlio statusą įgavusios knygos „Diplomatija“ autorius, Nobelio taikos premiją gavo 1973-aisiais. Premija jam bei vietnamiečių politikui Le Duc Tho (kuris, beje, premijos atsisakė) buvo skirta už Vietnamo karo taikos sutarties pasirašymą. Už ką jam nei premijos, nei tinkamo teismo iki šiol niekas neskyrė, yra jo rolė slaptame devynierius metus besitęsusiame Laoso civilių bombardavime, ginklų tiekime Indonezijos diktatoriui Suharto, bei Operacijoje Kondoras, kankinimais ir mirtimis paženklinusioje didelę Lotynų Amerikos dalį. Kaip šitokios premijos įteikimą vertintų Laoso uolose bombarduoti vaikai, nuo sušaudymo pasprukę Rytų Timoro nepriklausomybės šalininkai ar Čilės kalėjimuose kankinti žmonės – nesvarbu. Nerašytas įstatymas veikia: jei esi JAV politikas, karo nusikaltėliu būti negali.
Kitas Kisindžeriui gal ir neprilygstantis JAV politikas, ne taip seniai gavęs Nobelio taikos premiją, yra pats Baracas Obama. Kai Guantanamo kalėjime be pateiktų kaltinimų neribotam laikui vis dar kali surakinti kaliniai, o Pakistano ir Jemeno kaimuose nuo dronų atakų žūsta moterys ir vaikai, Taikos premija gražiai įsipaišo į prezidento apdovanojimų sąrašą. Galiausiai, negalima pamiršti, kad mums geografiškai artimesnis Nobelio taikos premijos laureatas, Michailas Gorbačiovas, irgi yra teoriškai atsakingas už 1991-ųjų Sausio 13-osios ir aplinkinių dienų įvykius.
Žinoma, neteigiu, jog ši premija kiekvienais metais atitenka karo nusikaltimais vienų kaltinamiems vyriausybių vadovams. Nobelio taikos premijos laureatų sąraše – gerbtinos ir įkvepiančios asmenybės bei organizacijos: Martinas Liuteris Kingas, Tarptautinė sausumos minų uždraudimo kampanija, Birmos demokratijos simbolis Aug San Su Či, Nelsonas Mandela, ir kitos pasaulį pakeitusios ar tebekeičiančios asmenybės ar jų grupės.
Šių žmonių pasiekimų jokiu būdu negalima menkinti. Bet, mano nuomone, taip pat negalima jų menkinti ir skiriant tą pačią premiją individams, prisidėjusiems prie didžiulio masto žmonių kančių ir mirčių. Atrodo, kaip lengva turėtų būti skiriant Taikos premiją laikytis bent vieno paprastučio kriterijaus: neskirti jos niekam, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjusiam prie žmonių žudymo. Kol kartas nuo karto tai visgi vyksta, negaliu į Nobelio taikos premiją žiūrėti be ironiškos šypsenos. Žinoma, ji yra visiškai neadekvati reakcija į jos gavėjų veiksmus: karo nusikaltimų tribunolas čia tiktų daug geriau.
Parengė Justina Poškevičiūtė