Pradedamos diskusijos apie jaunimo vertę, ją tiesiogiai siejant su darbo rinkos verte, nes kitokios, kartais atrodo, tarytum nebelieka. Visgi kalbant būtent apie tas pačias studijas užsienyje, norisi paliesti ir kiek kitokį jų aspektą. Tai – vertė, nors gal ir ne rinkos, sukuriama jaunam žmogui palikus gimtinę, net jeigu jis į ją nesugrįžta.

Viena vertus, toks į darbo rinką orientuotas valstybių požiūris į jauną žmogų yra suprantamas. Nuo pat gimimo valstybės pilietis naudojasi įvairiais valstybės ištekliais, taip pat finansiniais (švietimo, sveikatos draudimo ir kitokiomis formomis), tad suprantama, jog tokios valstybės jos piliečiui teikiamos paslaugos gali būti laikomos investicija į šalies ateitį. Kita vertus, žiūrint į jaunimą kaip apčiuopiamą, piniginę išraišką turinčią investiciją, lengva pro pirštus pražiūrėti daugybę rinkos vertės neturinčių teigiamų ypatybių. Tai yra, ko potencialiai (nors, reikia pabrėžti, ne visada) įgyja jaunas ne namuose studijuojantis žmogus, ir kodėl tai yra gerai jeigu ne pačiai Lietuvai, tai – priimu kritiką tuoj pasireikšiančiam idealizmui – pasauliui.

Studijų svetur naudos sąrašas ilgas, tad leiskite paminėti tik kelis aspektus. Neteigiu, kad jie būtinai turi būti visų universaliai laikomomis vertybės. Pati jas tokiomis laikau, bet prieštaravimui, žinoma, visada yra vietos.

Užsienio kalbų įgūdžiai yra bene vienas pirmųjų studijų užsienyje privalumų. Vis daugiau jaunimo kalba bent keliomis užsienio kalbomis ir jas naudoja ne tik rašinėliams kurti, bet ir bendrauti su žmonėmis iš svetur. Informacija, knygos, filmai, muzika, o kur dar visi pokalbiai ir draugiški pasijuokimai apie supainiotų žodžių, nežinant ištartus absurdiškus ar nepadorius sakinius... Kelius, kuriuos atveria kalba – ir nebūtinai susijusius su darbu –galima tik girti. Manęs apie tai, kiek užsienio kalbų moku, užklausęs kolega pasidalino arabų kalboje egzistuojančiu pasakymu: kiekviena kalba, kurią moki, yra tarytum dar vienas žmogus. Kiek kalbų moki – tiek žmonių esi. Tad galima sakyti, kad laisvai angliškai kalbantis jaunuolis galėtų prisidėti prie Lietuvos gerovės kūrimo už du žmones, remiantis posakiu. Tačiau net jeigu prie jo ir neprisideda, tai, kad buvo praturtintas vieno žmogaus vidinis gyvenimas, yra tiesiogine to žodžio prasme neįkainojamas turtas.

Galiausiai, jau vien pats faktas, kad jaunas žmogus atsiduria aplinkoje su tariamai skirtingais žmonėmis, atmetus visus akademinius aspektus, yra neišmatuojama vertybė. Griaunami stereotipai bei „mes“ ir „jie“ skirtumų paieška, langai į pasaulio kultūras, nauji draugai ir... visi smagūs politiškai nekorektiški juokeliai, sarkastiškai pašiepiantys tariamą žmonių kitoniškumą. Suvokimas, kokie visgi esame panašūs, gal ir neturi rinkos vertės, bet yra be galo vertingas. Jei tik leisi sau keisti požiūrį į žmones, kurių įvaizdis tavo galvoje buvo formuotas vien žiniasklaidos ir filmų (arba mažytės turistų grupelės iš tos šalies), aplinkinius gali pradėti matyti ne kaip keistuolius, o kaimynus, kurie galbūt ir patys tave įsivaizdavo kiek kitaip.

Tai, kad su draugu iš Jordanijos gali pajuokauti apie jo neva gaminamus sprogmenis skrydyje į JAV, ar su žyde drauge pasijuokti apie tai, kad ji tikriausiai turi daug pinigų, atrodo tarytum menkučiai dalykai, tačiau kelias į juos nebūtinai trumpas. Tad, net jei ir po studijų į Lietuvą taip ir negrįžęs jaunas lietuvis nepalaiko antisemitistinės ideologijos ar netyli, kai jo draugę lesbietę kas nors atvirai vadina tik internetiniams komentatoriams kartais būdingais žodžiais, yra – žinau, jog bus nesutinkančių – teigiamas pokytis. Gal tas pokytis matyti kitus žmones visų pirma kaip žmones, o ne stereotipų ir baimę keliančių charakteristikų kratinius, ir nevyksta Lietuvoje. Bet tai, kad jis vyksta apskritai, mano nuomone, yra labai labai gerai.

Suprantu, jog lengva tiek į žmonių bendrumo, tiek kalbų įgūdžių argumentą žvelgti su cinizmu: kokia gi čia vertė, kai tos vertės išraiška tokia abstrakti, ir „nusėda“ net ne Lietuvoje. Tiesą sakant, galbūt būtent šitokio cinizmo menkinimas ir yra dar vienas studijų užsienyje padarinys, nors ir neturintis rinkos vertės.

Parengė Justina Poškevičiūtė