Kaip rašo „The Guardian“, padrąsintas diplomatinio triumfo dėl Sirijos, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atgavo dalį pasitikėjimo savimi, kuris jį buvo apleidęs per praėjusiais metais vykusius protestus dėl jo perrinkimo. „Greenpeace“ organizacijos aktyvistai pasodinti už grotų, diplomatas Nyderlanduose sumuštas, o buvusios Sovietų Sąjungos respublikos persekiojamos – Kremlius uždraudė lietuviško sūrio importą, nes Lietuvoje vyks ES viršūnių susitikimas, o Ukraina ujama dėl to, kad drįsta šiame susitikime dalyvauti. Taigi kokios reakcijos į V. Putino naujai įgautą pasitikėjimą užsienio politikoje vyrauja didžiųjų Europos valstybių sostinėse bei ar jų reakcija vienbalsė?
MyEP pateikia didžiausių Europos valstybių politikos apžvalgininkų analitinių straipsnių ištraukų ciklą, kuriame nagrinėjama, kaip šios Europos šalys sprendžia su Rusija iškilusias problemas.
Itališkame leidinyje „La Stampa“ publikuotame Roberto Toscano straipsnyje – apie Rusijos vykdomos politikos tikslus.
Pastarosiomis savaitėmis Rusija rodo rimtus užsispyrimo ženklus, kas charakterizuoja Rusijos politiką ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino stilių tuo pačiu metu. Be jokios abejonės, Rusijos triumfuojantis aktyvizmas buvo paskatintas JAV prezidento Baracko Obamos neapsisprendimo dėl Sirijos, kai jis buvo įstumtas į kovą, kuria jis netikėjo.
Ėmęsis diplomatinės iniciatyvos dėl cheminių ginklų, V. Putinas pasiūlė B. Obamai išeitį. Tačiau būtų klaidinga vertinti šį laimėjimą kaip Rusijos vadovo talentingos diplomatijos vaisių, kuris paprasčiausiai pasinaudojo proga.
Vietoje to, reikėtų vertinti pastarojo meto įvykius kaip nuoseklios politinės strategijos, vykdomos V. Putino ir Rusijos, rezultatą, kurios tikslai aiškūs.
Visa ko pradžia – pažeminimas, kurį jaučia visi rusai, net ir antikomunistiškai, dėl buvusios pasaulinės įtakos netekimo bei valstybės skilimo, kurią rusai norėtų matyti nepaliestą, net ir po Sovietų Sąjungos griūties. Būtent šią mintį V. Putinas išreiškė 2005 m., kai apibūdino SSRS griūtį kaip „didžiausią XX a. geopolitinę katastrofą“.
Kaip Rusija galėtų atsigauti nuo šio pažeminimo bei atgauti įtaką pasaulinėje arenoje, teisių, į kurią ji niekada ir nebuvo atsisakiusi, bei kaip šios ambicijos gali būti suderintos su mūsų kaip europiečių ir italų interesais?
V. Putinas ambicingas, tačiau jo nekankina didybės manija. Jis puikiai supranta, kad dviejų pasaulinių galių santvarkos nebebus, o Amerikai iššūkio mesti nepavyks.
V. Putinas suvokia, kad vienintelis realistiškas būdas, kaip Rusija galėtų siekti savo interesų įgyvendinimo bei pastiprinti savo kaip pasaulinės galios įvaizdį, tai diplomatija.
Tai nereiškia, kad Rusija nustojo kūrusi problemas JAV ar oponavusi šios interesams, padedama Amerikos priešams, spausdama valstybes, kurioms Rusija norėtų ir toliau daryti įtaką (nuo Centrinės Azijos iki Kaukazo ir Ukrainos), net jei šios valstybės formaliai nepriklausomos, ar stipriai oponuodama JAV planams įkurdinti priešraketines bazes šalia Rusijos pasienio.
Tačiau visi šie iš anksto apgalvoti veiksmai – tai didesnio ir svarbesnio diplomatinio žaidimo dalis, žaidimo, kurį Rusija mėgina žaisti daugiašaliu lygmeniu. To įrodymas – Rusijos užsienio politikos koncepcijos tekstas, patvirtintas vasario mėn., kuriame išdėstyti Rusijos užsienio politikos tikslai. Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) šioje koncepcijoje minima net keletą kartų, kai kalbama apie užuomazgines, tačiau dinamiškas daugiašales iniciatyvas, kurių Rusija imasi Azijoje.
Maskva suvokia, kad dviejų pasaulinių galių santvarkos nebebus, tačiau mėgsta priminti JAV, kad šios svajonė apie vienos pasaulinės galios santvarką taip pat žlugo.
Lieka multipoliarinis pasaulis, kuriame kai kurios valstybės yra „lygesnės“ nei kitos, kai kalbama apie organizacinę struktūrą bei tarptautinės sistemos taisykles. Anksčiau minėto strateginio dokumento pradžioje kalbama apie „išaugusią Rusijos atsakomybę apibrėžiant pasaulinius planus ir tarptautinių santykių konstravimą“.
Tačiau argi multipoliarinis pasaulis nėra toks, kuriame ES gali siekti savojo vaidmens?
Rusijos iššūkis gali būti vertinamas kritiškai JAV ar ES (ne visi pastarųjų interesai sutampa), tačiau jos neturėtų būti aklai priešiškos.
Italija visada vertino Rusiją kaip ypatingai įdomią komercinę ir ekonominę partnerę, tačiau ne tik ekonominiu požiūriu. Jei Rusija pereitų nuo savojo priežodžiu tapusio „ne“ JTO prie lankstesnio žaidimo, siekiant daryti įtaką, o ne kovojant prieš šią organizaciją, tai būtų paranku tokiai šaliai, kaip Italija, kuri vykdo daugiašalę užsienio politiką.
Rusija, ką rodo šis strateginis dokumentas, neketina atsisakyti savo privilegijuotosios statuso JTO Saugumo Taryboje, tačiau atkakliai tvirtina, kad Saugumo Tarybai reikia daugiau atstovų, kitaip tariant, ji turi tapti didesnė. Būtent to siekia ir Italija.
Romoje vyrauja atsargus, tačiau tvirtas optimizmas Rusijos klausimu.