Visi šie renginiai yra reikšminga Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai kultūros programos dalis.
Filmuose – išgyvenamų akimirkų grožis ir magija
Spalio 16 d. CINEMATEK kino teatre naujausiu filmu „Ištraukos iš laimingo žmogaus gyvenimo” (angl. Out takes from the Life of a Happy Man) (2012 m.) atidaryta J. Meko retrospektyva. Susitikime su žiūrovais J. Mekas sakė, kad šis filmas, kaip ir daugelis kitų, nėra prisiminimai. Pasak jo, prisiminimai išvis neegzistuoja, visi vaizdai, išgyvenimai yra realūs, nesvarbu, kada jie buvo nufilmuoti.
„Man patinka tai, ką aš matau“, – sakė J. Mekas apie savo sukauptą filmuotą medžiagą. Kaskart, kurdamas naują filmą, menininkas traukia ją iš savo archyvų ir tarsi „ant virbalo veria“ vieną po kito vaizdus, jų faktūrą ir prasminius klodus sutirštindamas kruopščiai parenkamu garso takeliu.
Retrospektyvoje, kuri tęsis iki spalio 27 d., rodomi paties autoriaus atrinkti 1964–2012 m. kūrybos filmai: „Voldenas“ (1969 m.), „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ (1972 m.), „Prarastas, prarastas, prarastas“ (angl. Lost, lost, lost) (1976 m.), „Bemiegių naktų istorijos“ (2011 m.) 16 mm filmų kolekcija ir kiti. Juose kino kūrėjas fiksuoja kasdieninio gyvenimo tėkmę, savo lankomas vietas, šeimą, susitikimus su draugais ir tuos vaizdus paverčia impresionistiniais paveikslais, kuriuose atsiveria išgyvenamų akimirkų grožis ir magija.
Spalio 17 d. vizualiųjų menu centre BOZAR įvyko J. Meko ir prof. V. Landsbergio pokalbis, kurį moderavo Nacionalinės dailės galerijos direktorė Lolita Jablonskienė ir meno kuratorius Liutauras Pšibilskis. Seni draugai viešą pokalbį surengė pirmą sykį. Pašnekesyje J. Mekas ir V. Landsbergis dalijosi išgyvenimais, kuriuos sukėlė dramatiški praėjusio amžiaus Lietuvos istorijos pokyčiai, ir kurios nulėmė tolimesnį jų gyvenimą ir veiklą. Pasitraukus į Vakarus, J. Meko tapatybę formavo „išvietinto asmens“ (angl.“displaced person“) patirtis, o V. Landsbergio – asmens, kurio „vieta buvo išvietinta“ (angl. „the place was displaced“). Dinamiškas, vietomis humoru nuspalvintas pokalbis sukosi apie kūrybą, „Fluxus“, Jurgį Mačiūną, Lietuvą, draugus, o pabaigoje užsimezgė polemika šiandieninės tarptautinės politikos klausimais.
Paroda pristato svarbiausias kūrybos temas
Po pokalbio vizualiųjų menų centre BOZAR atidaryta paroda „Jonas Mekas/ Fluxus siena“, kurioje pateikiami rinktiniai J. Meko kūriniai nuo 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Eksponuojamos retos fotografijos, videoinstaliacijos, eilėraščiai, sugrupuoti pagal svarbiausias J. Meko kūrybos temas: Lietuva/Namai/Rojus; Draugystė/Šeima; Dabar/Būtis dabartyje.
Žiūrovus pasitinka specialiai paruoštas J. Meko vaizdo sveikinimas. Kiekvienos iš penkių parodos salių temą nusako kelios J. Meko poezijos eilutės, kurias jis pats parinko ir užrašė ant sienų.
Pirmojoje parodos salėje „Dabar/ Būtis dabartyje“ rodomas vaizdo darbas „365 Day Project“, atveriantis langą į J. Meko dabartinį gyvenimą. Kiekvieną 2007 metų dieną J. Mekas kūrė po trumpą vaizdo filmą ir kėlė į savo tinklalapį jonasmekas.com. Šioje parodoje žiūrovai pirmą kartą turi galimybę pamatyti visą 38 valandų darbą dideliame ekrane.
Prarastas rojus Lietuvoje ir skaistykla Amerikoje
Salėje „Lietuva/ Namai/Rojus“ atspindėta Lietuvos, kaip namų, prarasto Rojaus, o kartu ir kaip šalies, kovojančios už savo laisvę, idėja.
Atspauduose „Skaistyklos vaizdai“ (angl. „Images from Purgatorio“) žiūrovai regi J. Meko 1949–1950 m. užfiksuotus pirmuosius jo ir brolio Adolfo žingsnius Amerikoje; Vilijamsburge, Brukline, įsikūrusios lietuvių išeivių bendruomenės, gyvenimo akimirkas.
„Po dešimties metų karo ir perkeltųjų asmenų stovyklų, kas mums buvo Pragaras, Vilijamsburge jautėmės geriau, nors tai nebuvo tas Rojus, apie kurį mums visi kalbėjo, pasakodami apie Ameriką. Mes veikiau tai priėmėme kaip pereinamąjį laikotarpį, kaip mūsų Skaistyklą“, – rašo J. Mekas.
Videoinstaliacijoje sinchroniškai demonstruojamos keturios filmo „Lietuva ir SSRS žlugimas“ dalys atkuria nesenos Lietuvos, o kartu ir pasaulio, istorijos akimirkas ir lietuvių kovos už laisvę dramą.
Salės centre dėmesį patraukia specialiai šiai parodai iš tautinių lietuviškų juostų ir lininių rankšluosčių sukurta instaliacija „Lietuvos siela“.
Duoklė „Fluxus“ judėjimui
J. Mekui gyvenimo prasmės pojūtį suteikia draugystės ir jį supančio pasaulio grožis. Salėje „Draugystės“ rodoma 40 portretų kolekcija, pavadinta „Fluxus šeima“. Nuotraukose – šeimos nariai, draugai ir pažįstami, kurie buvo „Fluxus“ judėjimo nariai ir garsios įvairių meno sričių asmenybės, nufotografuotos performansų ar susibūrimų metu. Vaizdo darbas „Mačiūnas ir Warhol“ sujungia du artimus J. Meko bičiulius, kurių indėlį XX a. kultūros raidai jis laikė svarbiausiu.
Atskira parodos dalis – „The Fluxus Wall“ – skiriama „Fluxus“ meno judėjimo įkūrėjui J. Mačiūnui ir „Fluxus“ performansų menui. Nuotraukos ir dokumentai iš J. Meko asmeninio archyvo ir „Fluxus“ kolekcijos Vilniuje atskleidžia mažiau žinomus J. Mačiūno gyvenimo ir kūrybos epizodus. Pirmą kartą eksponuojamos Hollis Melton fotografijos iš 1978 m. vykusio J. Mačiūno ir Billy Hutching vestuvių performanso, kuriame jaunikis ir nuotaka apsikeitė savo drabužiais. Šalia demonstruojamos Peterio Moore`o nuotraukos iš Yoko Ono performansų, Yoko ranka rašytas pareiškimas „On the Rape“. Keturiuose vaizdo ekranuose rodomi J. Meko dokumentuoti „Fluxus“ performansai.
Parodą „Jonas Mekas/ Fluxus siena“ kuravo L. Pšibilskis, glaudžiai bendradarbiaudamas su Jonu Meku ir dr. L. Jablonskiene. Parodą rengė Nacionalinė dailės galerija, vizualiųjų menų centras BOZAR. Dalį „Fluxus“ ekspozicijos paskolino Jono Meko vizualiųjų menų centras Vilniuje. Paroda veiks iki 2014 m. sausio 26 d.
J. Mekas: „Aš – ūkininko vaikas. Aš dirbu, dirbu, dirbu“
Paskutinis gyvas briuseliečių susitikimas su J. Meku įvyko spalio 18 d. BOZAR, kur jis pristatė videofilmą „Lietuva ir SSRS žlugimas“. Filme chronologiškai atkuriamas Lietuvos nepriklausomybės atgimimas 1989–1991 m. Filmo pagrindą sudaro JAV televizijos naujienų pranešimai, debatų laidos ir interviu, kuriuos J. Mekas sekė ir filmavo savo namuose Niujorke. Pristatydamas filmą į peržiūrą susirinkusiai daugiausia jaunai auditorijai, autoriaus kalbėjo, kad netikėtai ir sparčiai vystantis dideliems politiniams įvykiams, iš karto suvokti jų reikšmę bei mastą buvo sunku tiek politikos komentatoriams, tiek pagrindiniams politinių dramų veikėjams. Tai galima įvertinti tik iš laiko perspektyvos.
Pertraukose tarp renginių J. Mekas davė daug interviu Belgijos žiniasklaidai, vedė keletą ekskursijų po parodą. Paklaustas, ar nepavargsta nuo tokios įtemptos dienotvarkės, 90 metų J. Mekas atsakė: „Aš – ūkininko vaikas. Aš dirbu, dirbu, dirbu.“
J. Meko kūrybos pristatymus Briuselyje organizavo Lietuvos nuolatinė atstovybė ES, bendradarbiaujant su Nacionaline dailės galerija, Tarptautinių kultūros programų centru ir Belgijos kultūros institucijomis BOZAR, CINEMATEK.