Tarkime, pavyzdys iš ES pietų. Praėjusią savaitę prie Italijos krantų įvyko didžiausia per kelis dešimtmečius imigracijos krizė. Nuskendo laivas su 500 iš Somalio ir Eritrėjos į Italiją ir ES mėginusių patekti imigrantų, 300 iš jų žuvo. Italai pašiurpę ir įpykę. Jie mano, kad Italija yra palikta su dėl neramumų Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose plūstančiais imigrantų srautais dorotis viena, nors reikalas – bendras visos ES. Ugningoje kalboje Italijos vidaus reikalų ministras Angelino Alfano pareiškė, kad „nėra buvę valstybių sąjungos, kuri neprisiimtų atsakomybės už savo pačios sienų apsaugą. Nesauganti savo sienų valstybė yra ne valstybė. Europa turi nutarti, būti valstybe ar ne“.
Kitas pavyzdys iš ES šiaurės – Lietuvos. Pirmadienį naujienų portalai praneša, kad dėl neva susilpnėjusios pieno produktų kokybės priežiūros Lietuvoje, Rusija sustabdė lietuviškų produktų įvežimą. Praėjusią savaitę apie tokį galimą sprendimą cituotas Rusijos vartotojų teisių apsaugos tarnybos vadovasGenadijus Oniščenka mažiausiai atrodė susirūpinęs... pačių pieno produktų kokybe. Jam, panašu, labiau rūpėjo tai, jog „mikroskopinis naujadaras“ daro pareiškimus it būtų imperija. Jeigu gerai suprantu jo gana sudėtingą paaiškinimą, tas „mikroskopinis naujadaras“ galėtų būti Lietuva, o imperija – Europos Sąjunga. Panašu, kad dėl europinės politikos, pavyzdžiui, dėl vis artėjančio Rytų partnerystės viršūnių susitikimo, vyksiančio lapkričio 28-29 dienomis Vilniuje, turi mokėti Lietuva. Planuojama, kad susitikime Ukraina pasirašys susitarimą dėl asociacijos su Europos Sąjunga (ir kartu jau pasirodė naujienų, kad Rusija gali pradėti „griežčiau kontroliuoti“ produktų įvežimą iš Ukrainos).
Tai kaip padaryti, kad vietinė „geografinė“ problema taptų visos Europos Sąjungos rūpesčiu? Atsakymas turbūt būtų bendroji ES rinka. Nori kuo daugiau ekonominio saugumo? Užtikrink, kad kai kas nors nutraukia produkto tiekimą arba kitaip paveikia tavo ekonomiką, tai padaro įtaką ir kitoms ES narėms. Kitaip tariant – integruokis.
Tarkime, kai 2009 metų sausį Rusija pradėjo riboti gamtinių dujų eksportą per Ukrainą, šalti pradėjo ir ES narės Vengrija, Rumunija, Lenkija, Bulgarija, Čekija, Slovakija. Ilgalaikė to pasekmė – nuo 2009 metų iki dabar ES ėmėsi daug nemalonių Rusijos dujų milžinui „Gazprom“ priemonių, dėl kurių jis vis dar spjaudosi ir spjaudysis ilgai.
Maisto produktų rinka šia prasme yra mažiau svarbi nei energijos rinka, ypač produktų iš vienos nedidelės šalies Lietuvos. Tačiau turbūt yra būdų padaryti taip, kad mūsų problema būtų ne vien mūsų problema.
Parengė Vija Pakalkaitė