Skambėtų, jei...pats savęs nepaneigtų. Kaip tas vyksta? Bandau paaiškinti, pasitelkusi islamofobijos pavyzdį.

Teigdama, kad Europoje islamofobijos – musulmonų baimės – apraiškos tik stiprėja, nereiškiu savo nuomonės: Europos tinklo prieš rasizmą (ang. „European Network Against Racism“, ENAR) viename šių metų pranešime spaudai piešią gūdžią diskriminacijos prieš Europos musulmonus situaciją. Agresijos prieš musulmonus pavyzdžių, deja, nereikia ilgai ieškoti. Štai Prancūzijoje, šešiolikmetė mergaitė jau antrą kartą bandė nusižudyti po skustagalvių išpuolio, kurio metu jai buvo ne tik suduota, bet ir peiliu nurėžtas hidžabas, šaukiant islamofobiškus šūkius. O Švedijoje rugpjūtį buvo užpulta nėščia hidžabą dėvejusi moteris, po ko, tiesa, greitai suorganizuota internerinė solidarumo kampanija, kurioje švedės moterys galėjo į internetą įdėti nuotraukas, kuriose dėvi hidžabus.

Musulmonų padėtis ir teisės Europoje – ne nauja tema, ir jos čia deramai negvildendama tiesiog naudoju kaip pavyzdį iliustruoti kitai minčiai. Ta mintis – tai paradoksas, kad besibaimindami neigiamų stereotipų apie musulmonus, europiečiai kartais lengvai laužo teigiamus stereotipus, kuriuos patys sau mėgsta prisiskirti. Žmogaus teisės, tolerancija, o kur dar visi kultūros klodai, kurių net dalies turbūt ir per visą žmogaus gyvenimo trukmę nepavyktų išsemti: taip, manau, dažnas europietis greitai su malonumu priimtų tokį savi-apibrėžimą.

Kad suprastum, kaip greitai tas apibrėžimas pradeda aižyti, užtenka paskaityti internetinių komentarų, kurie, deja, dažniau tampa destruktyvaus pykčio ir pagiežos platforma nei konstruktyvių diskusijų varikliu. Atsimenu, prie neseniai skaityto straipsnio apie Sirijos pabėgėlių judėjimą į Europą vienas komentatorius(-ė) pasisakė maždaug taip: negalima įsileisti žmonių iš Sirijos, jie gi ne europietiški.

Į tai atsakyti – sau mintyse; komentaro kurstyti daugiau pykčio nepalikau – beliko viena: kokios yra tos gerbtinos ir saugotinos europietiškos vertybės, kurių autorius(-ė) būtent savo komentaru nepaneigtų? Pagalba kitiems, supratimas, solidarumas, humanizmas? Atsižvelgiant į mano kriterijų, šitas iš sąrašo tada turim išbraukti. Gaila, jos visgi panašios į dažnai aršiai ginamas ”krikščioniškas verybes“ (kad tokias vertybes propaguoja ne viena religija – kita tema).

Slovėnijoje rugsėjo 14-ą pagaliau pasirašyti dokumentai, padėsiantys pagrindą statyti pirmajai šalyje mečetei, kurios statybos buvo atidėliojamos net 40 metų. Ar čia irgi slypi grėsmė Europai?

Vienoje savo kalbų iš tos pačios Slovėnijos kilęs šių laikų filosofas Slavoj Žižek, vien už kurio paminėjimą galiu susilaukti centro-dešinės pažiūros skaitovų piktesnio žvilgsnio, sutinka: Europai kyla grėsmė. Tokia grėsmė dažnai įvardijama kaip vienas argumentų prieš Turkijos prisijungimą prie Europos Sąjungos, kaip ši šalis – nesvarbu, kad sekuliari – nedera prie „krikščionišką pamatą“ turinčios Europos. Europos vertybėms tikrai kyla grėsmė, sako filosofas. Bet ta grėsmė kyla būtent iš tų, kurie jas taip gina. Beginant Europą, verta pasitikrinti, kokias vertybes giname ir kokias būdais. Minties atvirumas ir dialogo paieškos: verta paaukoti, kad...išsaugotume?

Štai sėdžiu sau darbe ir galvoju, kuo gi ta mano kolegė musulmonė, ką tik pavaišinusi naminiais kepinukais, tokia baisi. Ar mergina, dėvinti hidžabą, kuri padeda man mokytis arabų, o aš jai – anglų. Anot stereotipų, man tikriausiai reiktų jų prisibijoti (kitą kartą patikrinsiu tuos kepinukus). Taip, saugosiu europietiškumą ir jo vertybes.

Parengė Justina Poškevičiūtė