Į senamiesčio Literatų gatvės pradžioje įsikūrusią „Sauluvos“ galeriją kelis trečiadienius iš eilės užsuko delegacijos iš Skandinavijos šalių. Svečiai susipažino su viena seniausių tradicijų – Velykinių margučių puošyba vašku, kurią jau dešimtus metus pristato tautodailininkė Marija Banikonienė. ES pareigūnams ši lietuvių tradicija paliko neišdildomą įspūdį, jie nepaliaujamai dėkojo senolei, o vėliau ir Užsienio reikalų ministerijos (URM) komandai, už tai, kad jiems pavyko pamatyti, kaip marginami margučiai.
Pamokos – meno dirbinių galerijoje
Trečiadienį galerijos durys plačiai atvertos ir prie durų stovi ryškus stendas, pranešantis apie galimybę pamatyti marginamus kiaušinius. „Daugelis užsukančių vilniečių stebisi – sako, kad eina pro šalį jau daugybę sykių, o šią vietą pastebi tik dabar“,- sako M. Banikovienė, palinkusi prie mažos elektrinės viryklės galerijos kampe. Pačiame erdvės viduryje – medinis kubilas uždengtas kartono lakštais ir užtiestas staltiese. Nuo ant jo padėtos pintinės raibuliuoja akys – čia pupso per dešimtis rožinių, žalių, juodų, rudų, geltonų margučių, kuriuos galima ir nusipirkti kaip suvenyrą.
„Ateinu marginti kiekvieną trečiadienį beveik visus metus. Tik kai labai užpusto ir žiemą žmonės tingesni pasidaro – nuo lapkričio kokius tris mėnesis nesilankau. Užtat prieš Velykas kokia populiari tampu!“- šypsosi moteris. Jai šiemet sukako 85-eri. Žvaliai besisukdama prie viryklės iš Pivašiūnų Alytaus rajone kilusi kūrėja pristato lietuvių paveldą.
Laiko reikalaujantis užsiėmimas
Margučiai – dar nuo pagonybės laikų atkeliavęs Velykų atributas. „Kiaušinis simbolizuoja gamtos atgimimą, gyvybę. Jei gyvybė ateina iš kiaušinio, tuomet jį reikia ir papuošti“,- sako M. Banikonienė. Nors lietuviai nuo seno puošdavę kiaušinius, marginimas vašku būdingiausias būtent Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos kraštų žmonėms. Tiesa, šventinis Velykų stalas spalvomis nušvinta ir pas vokiečius, rusus, baltarusius, ukrainiečius ir lenkus, tačiau šie margučius gražina kitomis technikomis ir raštais. Be mums būdingų tautinių juostų, Gyvybės medžio, žalčių, pėdų, saulučių motyvų tautodailininkė savuosius margučius aprėdo ir pačios sukurtais elementais. Marginimas – kruopštumo ir laiko reikalaujantis užsiėmimas. Paprastam motyvui nupiešti M. Banikonienė užtrunka pusantros, o įmantresniems raštams - ir dvi valandas. Štai Feberžė šedevrą primenantis stručio kiaušinis puoštas net tris dienas.
Vaškas sukuria ornamentus
Marginimo vašku procesas atrodo tolimas ir sudėtingas, kol svečias nepabando pats – todėl galerijoje tautodailininkė turi padėjusi keletą baltų kiaušinių kiautų ir kviečia išmokti marginti kiekvieną apsilankiusį. Nors lietuviai vengia savais raštais aprėdyti kiaušinį, čia pat ėmusi pieštuką, kurio viename gale įdėta adatėlė ir atstoja pagrindinį marginimo įrankį, M. Banikonienė parodo kaip paprastai ir neskuboant gimsta velykiniai raštai.
„Dar vyras pagamino šiuos įrankius – paprasti jie – adatėlės subestos į pieštukus, storesnė vinies galvutė, kad būtų galima padaryti skirtingo dydžio ornamentų taškelius“,- pasakoja kūrėja. Kiaušinius marginimui patartina imti kuo šviesesnius – kad raštas labiau išsiskirtų. Švarus kiaušinis įdedamas į dėkliuką, kur pasižymimos simetrijos ašys.
„Žmonės klausia, kaip sugebu nupiešti tokius simetriškus raštus. Parodau, kad su pieštuku pasižymiu“,- atskleidžia marginimo ypatumus M. Banikonienė. Kiaušinis puošiamas verdančiame bičių vaške pamirkius adatėlę ir su ja brūkšneliais ir taškiukais kuriant piešinius ant lukšto. Kuo vaškas ilgiau kaitinamas, tuo tamsesnis darosi, tad ornamentai gali būti ir šviesaus geltonio, ir tamsiai rudi.
Spalvotas ornamentas – po kelių dažymų
Norint įvairiaspalviais vilnos dažais puošto margučio, dalis rašto motyvo nupiešiama ant balto kiaušinio ir jis įmerkiamas į, pavyzdžiui, geltonus dažus. Vėliau kiaušinis nuplaunamas, vėl numarginama dalis motyvo ir įdedamas į žalius dažus. Taip procesą galima kartoti kelis kartus, kol galų gale margutis atsiduria tamsiausiuose dažuose - violetiniuose arba juoduose. Baigus dažyti, vaškas nuvalomas margutį palaikant virš įkaitintos viryklės ir švelniai nušluostant skudurėliu. Taip sukurtas margutis turės geltonų, žalių, spalvų spindulių saulutes ir bus padengtas apsauginiu vaško sluoksniu, neleidžiančiu kiaušiniui išblukti. „Žmonės ieško ryškiaspalvių žalių, rožinių margučių, o man dabar jau gražiausi natūraliai atrodantys juodi, tamsiai rudi kiaušiniai“,- pastebi kūrėja.
Turi meno kūrėjo statusą
Margučių gražinimo paslapčių tautodailininkę gimtinėje išmokė vyresnės seserys. „Visas miestelis prieš Velykas gyveno kiaušinių marginimu. Moterys, vaikai, merginos margindavo ir bėgdavo vieni pas kitus žiūrėti kaip kam pasisekė. Mano tėvelis turėjo 25 krikšto vaikus. Antrąją Velykų dieną kiekvienam jų pintinėlėje nešdavau po du kiaušinius – margutį ir nemargintą“, - pasakoja M. Banikonienė.
Nors marginti išmokusi dar vaikystėje, intensyviau kurti ji pradėjo nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikų. Tautodailininkė rengia ir parodas - štai vienai iš jų tekę numarginti net 500 kiaušinių. 2005 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija M. Banikonienei suteikė meno kūrėjo statusą. Dabar moteris tikisi, kad anūkai ir jų žmonos pratęs marginimo tradicijas. Kūrėja džiaugiasi ir marginti išmokstančiais galerijos svečiais – štai praeitą trečiadienį marginti vašku mokėsi trys merginos. „Mokau, noriu, kad nedingtų, čia yra mūsų tradicijos, mūsų praeitis, mūsų kultūros dalis“,- sako M. Banikonienė.