Artėjant rugsėjo mėn. pabaigoje įvyksiantiems rinkimams, besilankantys Berlyne šiomis dienomis galėtų tikėtis pamatyti miestą, apimtą aršių debatų dėl su ES susijusių opių klausimų. Žinoma, gatvėse kelia šiokį tokį šurmulį euroskeptikai, dejuojantys, kad būtų gražinta Vokietijos nacionalinė valiuta – markė, o karšti ES gynėjai reikalauja „dar glaudesnės sąjungos“.
Tačiau, iš esmės jaučiamas keistas atsitraukimas nuo problemų, susijusių su ES. Šią dieną rinkimų kampanijos dėmesys sutelktas į JAV žvalgybos tarnybas, augančią energetikos kainą bei vaikų priežiūros paslaugas. Karinė intervencija į Siriją taip pat galimai taps diskusijų klausimų, tačiau tai – viskas.
Kaip rašo „The Guardian“, rugsėjo 1 d. televizijoje vykusiuose debatuose Vokietijos krikščionių demokratų sąjungai (CDU) priklausanti A. Merkel ir jos pagrindinis priešininkas – Vokietijos socialdemokratų partijai (SDP) priklausantis Peeras Steinbrukas – pasirodė daugiau ar mažiau vienodai. Su ES susiję klausimai debatuose buvo pirmieji, tačiau abu kandidatai buvo linkę pereiti prie patogesnio diskusijų objekto.
Nuo pat ES krizės pradžios, daugelis ES šalių vyriausybių buvo nušalintos nuo valdžios. Tačiau Vokietijos vyriausybė atrodo patikima labiau, nei kada nors anksčiau. Vokiečiai myli A. Merkel. Kodėl? Todėl, kad ji iš jų nereikalauja daug. Taip pat ir dėl to, kad ji praktikuoja naują Europoje valdymo politikos stilių, vadinamą „Merkiavelizmu“ – N. Machiavelli ir A. Merkel junginiu. „Kas geriau: kad tavęs bijotų ar tave mylėtų?“ – „Prince“ klausimą užduoda N. Machiavelli, į kurį pats autorius atsako: „svarbu, kad tavęs ir bijotų ir tave mylėtų, tačiau, kadangi kartu šie dalykai pasitaiko retai, daug saugiau, kad tavęs bijotų, nei mylėtų, jei jau rinktis vieną iš šių dviejų.“
„Merkiavelli“ (A. Merkel) taiko šį principą naujuoju būdu. Ji siekia, kad jos bijotų kitose šalyse, tačiau mylėtų gimtinėje. Brutalus neoliberalizmas išoriniam pasauliui ir sutarimas su „socialdemokratiniu prieskoniu“ namuose – štai sėkmės formulė, leidžianti „Merkiavelli“ nuolatos plėsti tiek savo galios, tiek ir visos Vokietijos pozicijas.
Tuo tarpu ES apėmusi krizė artėja prie savo kritinio taško, o Vokietija susidūrė su istorinio sprendimo būtinybe. Ši šalis privalo pamėginti arba atgaivinti politinės Europos svajonę žmonių vaizduotėje, arba laikytis „kapanojimosi bet kokia kaina“ bei neryžtingumo kaip prievartos priemonės panaudojimo politikos tol, kol euras padarys savo darbą. Vokietija tapo per daug galinga, kad galėtų leisti sau neapsisprendimo ir neveiksnumo prabangą.
Kaip pasakė Jurgenas Habermasas, „Vokietija ne šoka – ji snūduriuoja ant ugnikalnio.“
Na ir paskutinis paradoksas. Net jei Vokietija ir snaudžia ant ugnikalnio, labiausiai tikėtinas artėjančių rinkimų rezultatas pasitarnaus tolimesniam žingsniui politinės ES link. A. Merkel greičiausiai užims kanclerės postą jau trečią kadenciją. Tikėtina, kad jai užimant šias pareigas jau trečią kartą iš eilės, bus tyliai imtasi glaudesnės Europos politikos.