Duodamas išskirtinį interviu MyEP, Lietuvos ministras pasidalijo savo įspūdžiais apie EK pirmininko kalbą, be to, išsakė savo nuomonę apie šiuo metu visų dėmesį prikausčiusias “karštas” temas – pasaulinės bendruomenės bandymą rasti taikų būdą “atimti” cheminį ginklą iš Sirijos valdžios bei ES Rytų partnerystei vis iškylančius sunkumus. Taip pat L. Linkevičius paaiškino, kodėl svarbu domėtis ES reikalais ir dalyvauti 2014 metais vyksiančiuose rinkimuose į Europos Parlamentą.

Kaip vertinate J. M. Barroso kalbą? Kas svarbaus, jūsų manymu, buvo pasakyta?

Barroso kalboje netikėtumų nebuvo, kaip ir tikėjausi, jam buvo galima drąsiai pritarti ne tik todėl, kad aiškiai išdėstytos prioritetų sritys, bet ir todėl, kad jie visiškai sutampa su Lietuvos pirmininkavimo prioritetais.

Pavyzdžiui, svarbu padidinti visas pastangas įgyvendinant tokius svarbiausius mūsų projektus kaip bankų sąjunga, bankų priežiūros mechanizmai, nes tai tiesiogiai turi įtakos ekonomikos atsigavimui. Buvo pasakyta, kad mes dar neišėjomė iš krizės, bet matosi tas kraštas ir mes turime viską dėl to padaryti.

Buvo daug akcentų į vieningos rinkos sukūrimą. Taip sutapo, kad vakar turėjome diskusiją, tiesiogiai susijusią su klausimu dėl skaitmeninės darbotvarkės, vis tiek tai yra susiję tiesiogiai su darbo vietų kūrimu, ekonomikos augimu. Galima buvo pasitikrinti mūsų pozicijas ir aš vakar pajutau bendrą supratimą ir jokių kontraversijų nebuvo.

Labai smagu, kad J. M. Barroso išskyrė Rytų partnerystę, kad reikia remti ir padėti mūsų partneriams atsispirti išoriniam spaudimui ir mes visi matome, kad dabar visi kalbame vienu balsu, visi aiškią poziciją išsakome ir tai yra labai svarbu šitam likusiam laikotarpiui iki Rytų partnerystės susitikimo Vilniuje.

Kaip pavyzdys buvo išsakyta pozicija Sirijos atžvilgiu. Aš įžvelgiu didelį mūsų tarybos indėlį – ir tos pastangos Vilniuje derinant tą poziciją, Catherine Ashton pareiškimas, visų mūsų vardu, manau, irgi prisidėjo prie diplomatinių pastangų, kurios davė rezultatą. Atsirado šansas Jautinių Tautų (JT) Saugumo Tarybai pateikti suderintą rezoliuciją, išvengti karinių veiksmų ir rasti politinį sprendimą, ką mes visi akcentavome. Aiški ir griežta pozicija prisidėjo prie to tikslo.

J. M. Barroso pranešimas atspindi realijas, yra realistiškas, bet kartu ir toks optimistinis – raginantis padidinti pastangas siekti tų tikslų, kuriuos mes visi užsibrėžėme.

Tačiau ar neatrodė, kad savo kalboje jis tarsi bandė pasiteisinti prieš euroskeptikus?

Čia jau Europos Parlamento atmosfera, mes nuo to jau atpratę. Yra įprasta – jeigu kalba, tai replikuoja iš vietos, čia jaučiasi politinių partijų skirtumai, be to, būkime atviri, kai kuriose didelėse šalyse artėja rinkimai, ir čia, be abejo, ta tribūna yra išnaudojama tai politinei kovai.

Bet visuomenėje yra bendras suvokimas, kad yra tam tikrų politinių partijų, kurios yra euroskeptiškos. Paradoksas – euroskeptikai dalyvauja Europos Parlamento veikloje. Bet aš pajutau, kad jie gavo rimtą atkirtį – skeptikai gali egzistuoti, bet kažką reikia ir padaryti. Šitas vieningumas jautėsi ir man.

O dėl parlamentinės atmosferos – tai pats kažkada buvau parlamento narys ir atsimenu ją, čia aišku mastai yra kitokie ir dėl to įspūdis yra gana gilus.

J. M. Barroso savo pranešime užsiminė apie Siriją. Kaip jau minėjote, dabartiniame etape yra įsižiebusi viltis, kad karinės intervencijos nereikės – Sirijai siūloma atiduoti cheminius ginklus “gražiuoju”. Kaip manote, ar yra vilčių, kad taip ir bus?

C. Ashton yra už tai atsakinga pagal Lisabonos sutartį – ji veda šiuos klausimus, ji konsoliduoja, ji kalba ES vardu užsienio politikos klausimais, bet vis dėlto mes rodome iniciatyvas ir ne kartą sakėme, kad yra labai svarbu suderinti vieningą poziciją.

Tą mes tą darėme ir kituose formatuose – mūsų iniciatyva neseniai vyko Šiaurės ir Baltijos šalių konferencija. Tai aštuonių valstybių susitikimas – trijų Baltijos ir penkių Šiaurės – kurio metu buvo padaryti du pareiškimai – vienas dėl Sirijos, kitas – dėl Rytų partnerystės. Pareiškimas dėl Sirijos buvo irgi labai griežtas ir aiškus.

Kitas etapas – Vilnius. Labai svarbu ES pozicija, bet ne mažiau svarbu yra visos Europos kuo vieningesnė pozicija. Tai gali būti signalas tiems, kurie ketina gal dar ir toliau naudoti cheminį ginklą. Cheminio ginklo panaudojimas išvis yra labai retas atvejis. Gal tik karo metu pasitaikydavo, o čia dabar buvo panaudotas prieš savo civilius žmones – prieš moteris, prieš vaikus... Tai yra nepriimtina. Turi būti vieningas pasmerkimas ir tokios organizacijos kaip ES privalo tą daryti.

Pareiškimuose tą privalo daryti JT Saugumo Taryba, nes ji yra mechanizmas. Kas dar labai svarbu – kai atsirado naujas pareiškimas dėl Sirijos, jie suartino pozicijas radikalių, sakykime, šalininkų veikti dabar pat ir iš karto, bausti, bombarduoti ir tų, kurie buvo labai atsarūs.

Tai suvienijo visus ir tame pareiškime atsirado viskas – ir smerkimas, ir atsakomybė kaltiesiems, JT vaidmuo, kas yra labai svarbu, pabrėžta, kad politinis sprendimas turi būti perspektyvoje ir kad tik jis gali stabilizuoti situaciją, ir taip pat yra skirtas dėmesys humanitarinei situacijai. Įkarštyje mažai kas apie tai kalbėjo, bet vis dėlto yra galybė pabėgėlių, milijonas vaikų yra pabėgėlių, tai ten yra baisi humanitarinė katastrofa. ES yra vienas didžiausių donorų. Tai kalbėti reikia ir apie tai, kas bus po to.

Tai manau pozityviai pasitarnavo tam, kad atsirastų galimybė ir šansas diplomatiniam sprendimui, ir džiugu, kad prie to prisidėjo ir ES.

Realiai vertinant, ar yra šansų, kad Basharas al Assadas atiduos cheminius ginklus?

Jeigu susitars, tai realu. Ankščiau apie tai nebuvo kalbama, o sakoma ne – pozicijos su juo net teoriškai neartimos. Dabar yra šansas JT rezoliucijai. Kalbama ir su tokiomis šalimis kaip Rusija ir Kinija. Nes juk yra penkios šalys, kurios turi veto teisę, kaip žinia. Gali ką nori pasiūlyti, bet tas pasiūlymas bus užblokuotas ir nebus rezultatų.

Dabar atsirado šansas. Jeigu tas šansas nebus išnaudotas – jeigu Sirijos pasiryžimas atiduoti cheminius ginklus tarptautinei kontrolei nebus realizuotas, tai tada galima vėl tikėtis visko. Bet šansas yra, kad suveiktų tas planas, tiek Sirijos iniciatyva, tiek Rusijos dalyvavimas šiame procese, tiek Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Amerikos valstijų šiame etape. Tai yra galimybė – už tai ir ankščiau sakėme – neskubėkime su išvadomis, neskubėkime skelbti karo, ne. Viskas yra daroma įmanomai, atsakingai, išnaudojant visus teisinius vartus, kurie egzistuoja. Jeigu niekas nesuveiks – bus galvojama toliau, o ne atvirkščiai.

O ką apskritai su Sirija reikėtų daryti? Juk cheminio ginklo atidavimas ar sunaikinimas neištaisytų padėties šalyje.

Teisingai, nėra formuluojama, kad reikia pašalinti B. Al Assadą, bet yra kalbama, kad nepriimtina panaudoti cheminį ginklą. Ir svarbu ne tik įvertinti situaciją, kokia yra šiandien, bet turbūt žymiai svarbiau užkirsti kelią, kad jis nebūtų naudojamas. Dabar toks uždavinys tarptautinei bendruomenei – kaip tą padaryti.

Kaip įsitikinti, kad to nebus. Ne tik atlikti kažkokius veiksmus, bet ir įsitikinti.

Pradžiai tai, o vėliau ir tolesni dalykai. Niekas gi nesikiš į šalies vidaus gyvenimą, kurį galbūt gyvena ne taip, kaip mes, bet mes neleisime, kad būtų pažeidžiami tokie pagrindiniai principai kaip masinio naikinimo ginklo naudojimas prieš civilius gyventojus. Tai yra nepriimtina. Ir to nebus.

Artėjant Rytų partnerystės viršūnių suvažiavimui Vilniuje, nuolat didėja Rusijos spaudimas šioms šalims. Rusai netikėtai uždraudžia Ukrainos šokoladą, Moldovos vyną. Armėnija spaudimo neatlaikė – prisijungė prie Muitų sąjungos su Rusija. Tai mes jau kaip ir praradome Armėniją, ar dar ne?

Aš to žodžio nevartočiau. Kas yra labai svarbu – suprasti, kad tos šešios šalys, kurios dalyvauja Rytų partnerystės programoje, jau dabar yra labai skirtingos.

Kai kurios nori įstoti į ES, ir to neslepia, ir to siekia. Kai kurios nori būti netoli, sakykime. O kai kurios yra tokios kaip Baltarusija, kuri jau yra Muitų sąjungos narė. Tai kiekviena šalis pagal savo ambicijų lygį, pagal savo poreikius dalyvaus programoje. Mūsų tikslas yra tai užtikrinti, kad tos šalys, kurios nori daugiau, gautų Europos daugiau, paprastai kalbant. Ir mes tą darome.

Praradome? Kitą žodį pavartočiau – pasikoregavo kursas, ambicijų lygis, bet jie lieka. Matome, kad ministras po tos naujienos paskelbimo specialiai atvyko į Vilnių, kad mes susitiktumėme, pasakė, kad jie nori likti tos programos dalyviais, jie nori dalyvauti visur, kas netrukdytų kitiems jų įsipareigojimams, aš tai laikau teigiamu ženklu. Ir aš manau, kad mes tęsime, tikrai dabar mūsų ekspertai pažvelgs į įdirbį, jie gi kelis metus dirbo, derėjosi dėl Asociacijos sutarties, kurios dalis yra laisvosios prekybos sutartis, akivaizdu, kad jei įsipareigoja Muitų sąjungai, tai nepasirašys tos sutarties su ES, bet galbūt mes galime rasti kitų bendradarbiavimo būdų, ir aš įsitikinęs, kad rasime.

Kas nepriimtina – likus porai mėnesių iki lapkričio mėn. Rytų partnerystės viršūnių susitikimo, padidėjo tas spaudimas šalims laisvai apsispręsti. Čia labai svarbus vieningas balsas – kad ne tik Lietuva kalbėtų, o, tarkime, kad ir Švedija kažką pasakytų.

Labai smagu, kad ir prezidentas J. M. Barroso irgi tą paminėjo, eurokomisarai apie tą kalba, C. Ashton apie tą kalba, šalys narės apie tai kalba. Aišku, kalbėti yra viena, bet mes privalome padėti savo partneriams ten, kur jie laisvai apsisprendę įgyvendinti savo tikslus. Mes turime jiems padėti, dabar vieni kitus raginame ir turime tą padaryti.

Tai yra iššūkis, yra kliūtys kelyje, bet tai parodo, matyt, kad kelias labai teisingas, arba projektas labai svarbus, nes jeigu kliūčių tiek atsiranda, matyt, kažkam kliūva, mes niekada nebruksime savo vertybių, savo sąjungos, savo projektų, bet mes norime pakovoti už tai, kad šalys turėtų teisę rinktis. Tai jau jų apsisprendimo reikalas.

Suma sumarum, aš tikiuosi, kad mes galėsime pasirašyti Asociacijos sutartį su Ukraina, jie turi atlikti dar nemažai namų darbų, bet gali tą padaryti. Tikiu, kad mes galėsime pilnai parafuoti susitarimus su Moldova ir Gruzija. Ir toliau matysime, kokie bus sprendimai dėl kitų reikalų. Bet visumoje mes esame gerame kelyje, tikimės, kad ir mūsų partneriai supranta, kad nėra automatiškai sėkmę garantuojantis procesas, bet darbinis nusiteikimas yra ir finišo tiesioji – išnaudoti visas galimybes.

Mes su jumis kalbamės Europos Parlamente. Apklausos rodo, kad lietuviai abejingi tam, kas vyksta Europos Parlamente ir kitose ES institucijose. Jie mažai domisi europiniais reikalais. Kas galėtų žmones priartinti prie tų europinių reikalų? Kas paskatintų domėtis ES vykstančiais procesais, būti aktyviais, dalyvauti rinkimuose?

Paguoda “kabutėse” būtų ta, kad tai visos Europos problema. Ir dar ji padidėja, kai po Lisaboos sutarties padidėjo EP galios, ypač finansiniuose reikaluose. O populiarumas mažėja. Į rinkimus ateina labai mažai žmonių.

Atrodo, teisiškai EP legitimus – viskas normaliai išrinkta, bet demokratinis legitimumas kenčia tada, kai į rinkimus ateina mažas procentas rinkėjų. Kaltinti reikėtų ne žmones, o pačius save, nes nesugebame išaiškinti.

Žmonės natūraliai labiau vertina savo nacionalinę vyriausybę ir parlamentą, jie mato, kad nuo jų priklauso mokesčiai, darbo vietos ir t.t. O tos Europos institucijos kažkur kosmose yra.

Tai va, kai supras, kad ne kosmose, o nuo EP priklauso finansinė parama šaliai, finansinė parama tiems patiems bedarbystės ar jaunimo nedarbo projektams. Pavyzdžiui, ES dabar patvirtino 6 mlrd. eurų paketą jaunimo nedarbui spręsti.

Tai kas sprendė? Europos Parlamentas. Tai šitą išaiškinus, gal kiltų minčių, kokie žmonės tame dalyvaus, ką mes renkame. Tai nėra lengva, bet tai nėra vien Lietuvos problema ir uždavinys, ir aš manau, kad gerai, kad jau pradėjome apie tai intensyviau kalbėti, nelaukiant paskutinės minutės, juk rinkimai vyks jau kitų metų gegužę, tad dar yra ta galimybė pasistūmėti. Nekaltinkime žmonių, kaltinkime save ir tada matysime rezultatą.