Tačiau kartu su šiomis teisėmis gavome ir atsakomybę – kartu su kitomis ES šalimis spręsti imigrantų ir prieglobsčio prašytojų likimą. Esame toli nuo Afrikos ir Artimųjų Rytų, iš kur Europa sulaukia didžiausių prieglobčio prašytojų srautų. Bet pietinės ES šalys sunkiai susitvarko su pabėgėliais ir prašo likusios ES pagalbos. Tik ar turime strategiją, ką darysime?
Ypač keblioje padėtyje atsidūrusi Malta, kuri sulaukia daugiausiai prieglobsčio prašytojų pasaulyje, tenkančių vienam gyventojui. Tokiai mažytei valstybei tai - didelė našta. Malta teturi kiek daugiau nei 450 tūkst.gyventojų ir 316 kv. m. ploto (praktiškai visą salą galima apžiūrėti nuo aukščiausios kalvos, o ją pervažiuoti užtrunka mažiau nei valandą). Tačiau ji – vienas artimiausių taškų bandantiems pasiekti Europą iš šiaurinės Afrikos. Tad laivuose susispaudę, nuo troškulio ir saulės nusilpę pabėgėliai prie Maltos krantų – ne naujiena.
Ir pusę paros trunkančios gelbėjimo operacijos, tragiškos išgyvenimo istorijos taip pat tapo įprastos (kiek prie to galima įprasti) tiek Maltoje, tiek kaimyninėse Pietų Europos šalyse. Apie Maltos vargus ir elgesį su pabėgeliais neseniai rašė Justina , ir panašu, kad padėtis rutuliojasi toliau.
Nenuostabu, kad Malta griebiasi visai drastiškų priemonių, kad atkreiptų ES dėmesį. Prieš mėnesį Maltos premjeras Josephas Muscatas net neišklausius jų bylų norėjo išsiųsti du pilnus lėktuvus pabėgėlių iš Somalio atgal į Afriką. Australijoje panaši praktika kartais iš tiesų taikoma – pabėgėliai tiesiog išsiunčiami į Papua Naujosios Gvinėjos salas. Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT) nutarus, kad tai būtų neteisėta, Maltos vyriausybė susilaikė nuo tokio „apsivalymo“. Tačiau įdomiausiai skamba J.Muscato pasiteisinimas – neva jis nė neketino siųsti pabėgėlių atgal, o tik norėjo atkreipti Europos Sąjungos dėmesį į problemos rimtumą.
Kas tai – provokacija? Viešųjų ryšių akcija? Pagrasinimas ateičiai? O gal panašiau – tiesiog beviltiškas vyriausybės bandymas išsisukti iš situacijos, į kurią pateko. Anksčiau gana homogeniškoje saloje mirga nuo atvykėlių iš Artimųjų Rytų ir Afrikos, kurie atsineša savo kultūrą, įpročius, spalvas, ir tai verčia vietinius prisitaikyti prie visai kitokio, naujo gyvenimo būdo. Paremti pabėgėlius finansiškai. Sukurti jiems darbo vietų. Kol kas tai einasi sunkiai – Malta tiesiog nespėja tvarkytis su didžiuliais pabėgėlių laivų srautais. Vos prieš mėnesį EŽTT skyrė Maltai baudą už „nežmoniškas sąlygas“ kuriose gyveno kai kurie pabėgėliai. Akivaizdu, kad ilgai taip tęstis negali – tuo labiau, kad konfliktams Artimuosiuose Rytuose nerimstant pabėgėlių srautai į Pietų Europos valstybes nesustoja.
Viena išeitis gal ir yra – bet ji nebus populiari. Apie pabėgėlių lėktuvus atgal į Afriką „juokavęs“ J. Muscatas ir vėl kreipėsi į Europos Sąjungą prašydamas kitų ES šalių pasidalinti šia našta. Siūloma sukurti mechanizmą, kuriuo kitos šalys privalėtų perimti dalį imigrantų, atvykstančių į pietines ES valstybes. Tam jos, žinoma, labai pritaria – Italijai, Kiprui ir Graikijai tai būtų didelė pagalba. Vis dėlto iki šiol Briuselyje ši idėja nesulaukė didelio palaikymo.
Ir nenuostabu, juk daugelis ES šalių po ekonominės krizės tik dar labiau sugriežtino imigracijos taisykles ir kuria vis naujų mechanizmų imigrantams atgrasyti. Didžioji Britanija sulaukia klausimų dėl naujosios patikrinimų kampanijos ir šūkių „važiuokite namo arba būsite sulaikyti!“. Prancūzijos prezidentas Francois Fillonas birželį tiesiai pareiškė, kad Prancūzijoje imigrantų per daug ir Prancūzija nebegali „susitvarkyti su visais norinčiais įvažiuoti“. ES partnerė Šveicarija apskritai šiurpina Europą savo naujosiomis „getų“ stiliaus taisyklėmis, draudžiančiomis pabėgėliams lankytis viešose vietose.
O kaip gi Lietuva? Troleibusų išmintis rodo, kad imigrantų daugiau nenorime. Gavome pastabų, kad pabėgėlių laikymo sąlygos taip pat prastos. Tačiau iš tikrųjų imigracijos srautai į Lietuvą palyginti nėra dideli (pagal prieglobsčio prašymų skaičių 2013 m. esame 24-ti ES), ir galbūt mes galėtume prisidėti padedant Pietų Europos šalims. Bent jau keldami šį klausimą, kurį daugelis stengiasi nustumti į paraštes. Jei ES skelbiasi remianti pabėgėlių apsaugą, reikalingi ir instrumentai, skirti jai užtikrinti, kai senieji akivaizdžiai nebeveikia. Tuo labiau, pirmininkavimas Europos Sąjungai – puiki proga. Tik ar išdrįstų mūsų politikai kalbėti apie tokius nepopuliarius dalykus?
Parengė Renata Skardžiūtė – Kereselidze