Šią vasarą Vokietijoje buvo karšta. Atrodo, dėl aukštos temperatūros perkaito ir rinkiminė kampanija. Įvykę debatai buvo vangūs ir ištęsti.
Net ir žinant, kad pagrindinės televizinės kovos dar priešakyje, kyla klausimas, kas turėtų įvykti, kad pažadintų vokiečius iš vasariško letargo miego ir susirinktų į balsavimo aikšteles?
Ginčai dėl teisingų mokesčių dydžių bei valstybės ir institucijų nuopelnų trunka metų metus, o atominės energijos atsisakymo bei perėjimo prie kitų energijos šaltinių temos gvildenamos nuolatos. Tačiau nė vienas iš šių ginčų nesukėlė reikiamo susidomėjimo. Niekas nepritraukė tikro visuomenės dėmesio ir neįžiebė diskusijos, galinčios pritraukti įtraukti žmones labiau nei vakaro žinios ar komentarų puslapiai.
Vienintelis dalykas, metęs iššūkį bendrai apėmusiam nuoboduliui, - pilietinės laisvės ir demokratijos klausimai, kuriuos iškilo dėl demaskuotojo Edwardo Snowdeno veiksmų. Žinoma, pasiruošimas rinkimams – ne laikas objektyviam tyrimui dėl tokių programų kaip „Prism“ (JAV specialiųjų tarnybų visuotinė vartotojų sekimo programa – MyEP) ar „Tempora“ (visuotinio sekimo sistema – MyEP) atlikti.
Tačiau dabar labiau nei bet kada anksčiau reikia debatų dėl slaptų tarnybų bei sekimo ir pilietinių teisių. Nė viena kita šalis negavo demokratinio vystymosi prasme iš Europos Sąjungos (ES) tiek, kiek gavo Vokietija. Kada jei ne dabar bus laikas apginti bendrąsias vertybes, leidusias šiai šaliai atsistoti ant kojų 1945 m. ir 1989 m.?
Jei europietiškas pasišventimas laisvei, demokratijai ir teisingumui vis dar ką nors reiškia, tai debatai dėl duomenų saugumo bei pilietinių teisių privalo tapti esmine tema, keliama rinkiminės kampanijos metu.
Berlyno nuomone, Didžioji dalis Vokietijos visuomenės išlieka abejinga. Tačiau rinkėjams lieka tik būti abejingais, nes debatai absurdiškai apsiriboja vien klausimu, ar Angela Merkel ar socialdemokratas Frankas Walteris Steinmeieris (buvęs užsienio reikalų ministras) žinojo daugiau ar mažiau apie bendradarbiavimą tarp NSA ir Vokietijos žvalgybos agentūros (BND) bei taikstėsi su tuo.
Norint pritraukti gyventojų dėmesį, reikia tikros diskusijos, keliančios klausimą, ar galime priimti E. Snowedeno prieglobsčio demokratinėje šalyje prašymą.
Žmonių dėmesį gali pritraukti ginčai dėl keliančių nerimą metodų, įsivyravusių Vakarų saugumo politikoje po rugsėjo 11-osios. Pritraukti žmones reiškia apginti Europietišką supratimą, kuris nėra nukreiptas prieš Ameriką, tačiau kurio tikslas – iš naujo apsvarstyti ryšį tarp laisvės ir saugumo. Būtina sąlyga tam – tikėjimas bendruoju europietiškuoju pasaulio matymu bei jam keliami didesni reikalavimai.
Ar praėjus beveik 25 metams po Vokietijos sujungimo europietiškų vertybių gynimas – per didelė rizika Vokietijai? Briuselyje būtinos diskusijos atidėliojamos jau kurį laiką. Artėjant Vokietijos rinkimų dienai, vis atviriau pripažįstama, kad iki rugsėjo mėn. pabaigos taip nieko ir neįvyks.
Daugelis europiečių tikėjosi iš Vokietijos rinkiminės kampanijos debatų rūpimais klausimais dėl ES politikos. Rinkėjai nebenori filosofinių apmąstymų, jiems reikia aiškių atsakymų į svarbius klausimus. Kas bus su Graikija? Ko galime pasimokyti iš strategijos, kuri buvo paremta vien griežto taupymo priemonėmis? Kaip turėtų būti sudaryta bankų sąjunga, kad apsaugotų valstybes ir piliečius nuo pakartotinų bankrotų dėl spekuliacijų ir kitų abejones keliančių finansinių veiksmų?
Kaip galime pasiekti ekonominį atsigavimą bei ilgalaikį Europos pramonės atsinaujinimą? Kaip įvykdysime pažadą gyventi geriau augančio skurdo ir nedarbo akivaizdoje, ypač ES pietiniuose ir rytiniuose regionuose?
Tai gyvybiškai svarbūs klausimai tiek Vokietijai, tiek ir visai Europai. Šių federalinių rinkimų kampanijos metu jaučiama akivaizdi tendencija vengti šių klausimų. Vokietijos politinis elitas jaučia aiškią baimę prieš rinkėjus, kai tik iškyla su ES susijusios temos. Tai tas pats elitas, kuris ilgai vengė paaiškinti visuomenei, kokia ES svarbi mums visais atžvilgiais, tačiau nepraleisdavo galimybės priminti, kad bendruomenė kainuoja per daug.
Būtent todėl Vokietijoje ir vėl trūksta karštų debatų dėl tolimesnio europietiškojo kelio privalumų ir trūkumų.
Būdama vokiete ir europiete, esu nusivylusi mano gimtąją šalį apėmusio neįgalumo ir nerūpestingumo. Šiandieninėje ES nors ir ne viskas, tačiau labai daug kas priklauso nuo Vokietijos. Pastaruosius 50 metų Vokietija mėgavosi didele ekonomine sėkme, kuri tapo galima dėl skolų nurašymo, Maršalo plano, Vokietijos sujungimo ir ypatingai dėl Europos. ES egzistavimas leido Vokietijos visuomenei vystytis ir padarė šią šalį viena geriausiai žinomų pasaulyje.
Debatai dėl mūsų bendros europietiškos ateities – gyvybiškai svarbūs. Jie reikalauja užsidegimo ir patrauklių idėjų. Tai pagelbėtų Vokietijos rinkiminei kampanijai bei Vokietijos politikos reputacijai visoje Europoje.