Ar tikslinga tokį atvejį vadinti tiesiog gamtine nelaime ar aplinkosaugos problema? Jei su tuo – bent jau šimtu procentu – nesutinkate, šitokio atvejo analizei pasitarnauti gali keistoki politinės ekologijos ir aplinkosaugos teisingumo konceptai.
Pats terminas „politinė ekologija“ (ang. political ecology) yra ganėtinai naujas. Tačiau suprasti, kodėl tokio koncepto reikia, nėra taip sudėtinga: mat problemos, kurios dažnai pristatomos kaip aplinkosaugos bėdos, dažnai turi politines šaknis. Ne visada, žinoma, bet dažniau, nei gali pasirodyti. Pavyzdžiui, tai, jog viename regione nėra vandens, nebūtinai reiškia, kad dėl pačios stichijos vandens ištekliai tame regione yra labai menki.
Veikiau, reikia nepamiršti užklausti kas tuos išteklius valdo ir skirsto. Geri pavyzdžiai: Centrinės Azijos šalys bei tas pats Izraelis bei Palestina. Kitas pavyzdys – korporacijos, dėl menkų aplinkosaugos standartų ar politinės atskaitomybės ne itin besirūpinančios, kas nutiks jų eksploatuojamiems kraštams. Mažai kas gali geriau iliustruoti šitokį baisų scenarijų už naftos giganto Chevron ir Ekvadoro bylą.
Tiek ekvadoriečiai, tiek, deja, milijonai gyventojų visuose žemynuose gali būti menko aplinkosaugos teisingumo (ang. environmental justice) liudininkais. Tai yra, kai vertingi ištekliai nepasiekia tam tikrų mažumų ar kai toms mažumoms tenka didelė aplinkosaugos nelaimių padarinių dalis.
Pavyzdžiui, vienas svarbesnių argumentų Baločistano regiono gyventojų, ne vieną dešimtmetį kovojančių dėl nepriklausomybės nuo Pakistano, yra būtent tai, kad šio skurdaus krašto niekad taip ir nepasiekia jo gamtinių išteklių – anglių, aukso, gamtinių dujų – finansinės apraiškos. Kitas, pasaulyje garsiai nuskambėjęs pavyzdys, tai vieno skurdžiausių Bolivijos miesto Cochabamba 2000-ųjų protestai, vykę prieš miesto vandenį privatizavusią „Bechtel“ korporaciją. Vandens kainos kone padvigubėjo ir žmonėms buvo uždrausta – stabtelkite sekundei ir įsivaizduokite – rinkti net lietaus vandenį: situacija, kai vandens trūkumas namų ūkuose buvo ne gamtinis, o politinis reiškinys.
Liūdna, bet tokių per politinės ekologijos ar aplinkosaugos teisingumo prizmę analizuotinų atvejų – be galo daug. Europos Sąjungos šalyse, galime pasidžiaugti, tokių baisių pavyzdžių mažiau, nei, tarkim, Azijoje. Vien Indijoje Dow korporacijos palikimas, vadinamas didžiausia šių laikų pramonine nelaime ir nusinešęs tūkstančius gyvybių, iki šiol teisiškai neišspręstas.
Būtent todėl, kai kalbama apie gamtinių išteklių – ne tik dujų ar naftos, bet visų pirma vandens – situaciją Europos Sąjungos kontekste, belieka realistiškai save įsivertinti ir suvokti, kokiame privilegijuotame regione gyvename. Dabar net ir nebūtinai itin intriguojančiai skambantys ES vandentvarkos ar žuvininkystės projektai neatrodo tokie nesvarbūs. Viską susumuoju grubiai ir groteskiškai: jei geriamas vanduo nesukelia vėžio, o kaiminystėje nėra porą dešimtmečių niekieno taip ir nesutvarkomo naftos gręžinio – esame privilegijuotesni nei nemažai tūkstančių pasaulio gyventojų.
Paskutinis klausimas, ir turbūt pats svarbiausias: kodėl išvis verta kalbėti apie politinę ekologiją ar aplinkosaugos teisingumą? Atsakymas paprastas: nuo to, kaip problemą suvoki, priklauso ir jos sprendimo būdai. Kai su Tailande sutiktu Pietryčių Azijoje ketvirą dešimtmetį čia dirbančiu žurnalistu pradėjome kalbėti apie Laosą, man prasitarė, kad ruošia dokumentinį flmą apie tuometinius Kinijos planus (o dabar – realybę) statyti ant Mekongo upės didžiulę užtvanką.
Stipriai sumažėjęs pagaunamų žuvų kiekis ir benykstąs pragyvenimo šaltinis – čia aplinkosaugos problema ar visgi nevisai? Kitaip sakant, jei nematai problemos šaknų, gali pagalvoti, kad ji neišsprendžiama. Tad gal ir verta pasidairyti – kaip dažnai daro įvairios korporacijos į užsienio šalių gamtinius išteklius – į politiką prieš padedant tašką neįveikiamos gamtos byloje.
Justina Poškevičiūtė