Prisimenu laikus, kai Florencija dar nebuvo tokia sausakimša vasarą, o maži Toskanos miesteliai ir kaimeliai, centrinė Italijos dalis ir ypač šalies pietūs buvo „itališki“ visomis prasmėmis: mažai užsieniečių ir giliai šaknis įleidęs nepakartojamas gyvenimo būdas.
Ankstyva dienos pradžia vėsų rytą, sunkus darbas, po kurio laukia gardūs pietūs su vynu iš ąsočio. Tada šventoji siesta – pokaitis, kai viskas būna chiuso – uždaryta. Nurimus negailestingam dienos karščiui, gyvenimas grįžta į įprastas vėžes.
Sekmadieniais galima pamiršti apie apsipirkimą – viskas uždaryta iki pirmadienio ryto, o gal ir vėlyvos pirmadienio popietės. Sekmadienio pietūs gali užsitęsti nuo pusės keturių iki vienuoliktos vakaro.
Tačiau šis gyvenimo būdas atsidūrė pavojuje dėl turizmo daromo spaudimo bei Šiaurės Europos šalių keliamų reikalavimų. Florencijoje ir Romoje sekmadienis daugiau nebėra tiesiog sekmadienis – pietinė Europa verčiama nustoti nuolaidžiauti sau ir pagaliau atkreipti dėmesį į antraštes, skelbiančias apie krizę euro zonoje ir ekonominius sunkumus.
Šiuo metu Italijoje kaip tik sezono pikas, todėl milijonai žmonių laikinai palieka D. Britaniją, Šiaurės Europą, Ameriką ir vyksta ten, kur auga alyvmedžiai.
Daugelis atvykusių atostogauti mėgausis čia siūlomais malonumais: rytiniu espresso kavos puodeliu kavinėje, ilgesniais nei namie pietumis, siesta ir aperityvo taurele aikštėje prieš vakarienę gryname ore. Galbūt juos šiek tiek nuliūdins tai, kad bažnyčia ar muziejus, kuriuose jie norėjo apsilankyti, uždaryti iki vakaro, tačiau vaikščiodami aplink jie išgirs savo žingsnius, aidinčius nuo akmeninių sienų bei žavėsis tyla, pasklidusia po besiilsintį miestą, kuria nepavyktų pasimėgauti nė viename iš Šiaurės Europos miestų.
Poilsiautojai būtinai pastebės, kokį poveikį toks gyvenimo būdas daro žmonių sveikatai. Čia tvyro geros savijautos pojūtis, ypač tarp vyresnio amžiaus žmonių. Būriai žurnalistų plūsta į Sardiniją ar Egėjo jūroje esančią graikams priklausančia Ikarijos salą, bandydami įminti mįslę, kodėl šiose vietovėse žmonės gyvena ilgiau nei kur kitur pasaulyje.
Ikarijos salos istorija mena badavimo ir persekiojimo laikus, kas privertė žmones pačius auginti tai, ką jie valgo, kas šiais laikais tapo pelninga. Bet kuriuo atveju, ilgaamžiškumo paslaptis akivaizdi: Ikarijos gyventojai praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį gryname ore. Čia niekas neleidžia laiko beprasmiškai prie skaitmeninių žaisliukų, tačiau, jei reikia, prieigą prie interneto visada rasite kavinėse.
Be jokios abejonės, kiekvienam graikui, ispanui, italui ar portugalui susirūpinimą kelia ekonominė situacija, skolos bei nedarbas, o dabar dar ir politinių vėjų iš Londono, Briuselio, Frankfurto ir Vašingtono atpūsta griežta taupymo politika.
Liko nedaug vietų, išvengusių masinio turizmo bei išsaugojusių savitą gyvenimo stilių, pavyzdžiui, Ikarijos sala, Kastilijos lygumos ar laukinis Abrucų regiono grožis – visa tai, ko šiaurinės Europos visuomenė, mūsų vadybininkai, Tarptautinis Valiutos Fondas, verslininkai ir politikai (tiek euroskeptikai, tiek ir Angela Merkel) nekenčia labiausiai.
Tačiau rugpjūtį paliekame savo pašėlusį gyvenimo tempą ir atvykstame pasimėgauti pietiečių tingumu. „Pažvelk, kaip šie maži vyrukai žaidžia šachmatais – kaip miela! „Kampario su soda, per favore! Dievinu, kaip jie zuja ant savo motorolerių bei jokių šalmų ir nesisega saugos diržų – tai atrodo taip šauniai!” O tada ateina rugsėjis, mes grįžtame prie savo apskaitos žurnalų, akcininkų procentų ir biržų rodiklių. Pakaks „pietiškumo“ šiais metais – laikas skirti dar griežtesnes priemones tiems „tinginiams“ pažaboti...