V. Tomaševskio pareiškimas daugumos matymų yra nepagrįstas ir netinkamas politikui, tik dar labiau apsunkinantis visą situaciją, kurią taip uoliai mėgina taisyti abiejų šalių diplomatai. Būtent toks paprasto futbolo chuliganų poelgio pervertinimas sukuria ydingą dvišalių santykių vaizdą. Ima atrodyti, kad Lietuva ir Lenkija nesipyksta tiek, kiek yra skelbiama.
Ksenofobinės mažumos visada egzistuos visose šalyse. Egzistuoja užsieniečių nemėgstančios grupuotės, kurios yra itin vokalios ir savo nuomonių reiškimu perrėkia likusiuos šalies piliečius. Ar tai reiškia, kad visa visuomenė yra netolerantiška užsieniečiams?
Ne, tai paprasčiausiai reiškia, kad maža dalis gyventojų dėl išsilavinimo stokos ar ultranacionalistinių idėjų apsunkina tarptautinius santykius. Ironija slypi tame, kad šie žmonės dažnai kenkia savo tėvynei, manydami, kad jai padeda.
Turint omenyje gilią bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją, sudėtinga suprasti, kodėl santykiai tokie pašliję. Juk nepaisant visų galimų politinių sunkumų, yra labai svarbu žvelgti į ateitį per bendradarbiavimo ir kooperavimosi prizmę. Reikia suvokti, kad dvišaliai konfliktai yra dažnai paviršutiniški ir išpūsti žmonių, turinčių radikalias politines idėjas, o energiją, laiką bei pinigus daug labiau apsimoka skirti Lietuvos ir Lenkijos santykių gerinimui nei bereikšmiams įtampos eskalavimui.
Iškyla klausimas, kas turėtų prisiimti atsakomybę už tai, kad skelbiama informacija atitiktų realybę?
Kadangi politikų pasisakymai daro didelę įtaką visuomenės nuomonės formavimui, reikia užtikrinti, kad asmenys su politine galia suprastų turintys atsakomybę prieš rinkėjus. Politinio elito atstovai turėtų būti pasišventę tiesos sakymui ir jos gynimui.
Tačiau nereikia pamiršti, jog žiniasklaida taip pat turėtų vadovautis tokiais pačiais principais, vardan diplomatiškos ir politiškai išmanios visuomenės kūrimo. Atsakomybės taip pat negali išvengti ir patys piliečiai, nes jiems būtina išmokti atsirinkti informaciją, o ne vadovautis gandais ir vokalių mažumų išsišokimais, kurie dažnai neatspindi tiesos.
Belieka tikėtis, jog V. Tomaševskio pasisakymas tebuvo nesusipratimas, o ne tyčinis bandymas kurstyti nesantaiką, siekiant didesnio rinkėjų palaikymo ateityje.