Šiuo metu Lietuva yra išpildžiusi tris iš penkių Mastrichto kriterijų. Prognozuojama, jog jau šiais metais likę du kriterijai bus įvykdyti ir bus galima įsivesti eurą. Dabartinę infliaciją telieka sumažinti nuo 2,8 procentų iki mažiau nei 2,5 procentų. Taip pat reikia suspausti 3,2 procentų biudžeto deficitą iki 3 procentų ribos.

Visa tai reikalaujama vardan bendro euro zonos stabilumo.
Stojimas į Europos Sąjungą turėjo aiškius įsipareigojimus. Vienas iš jų - euro įsivedimas atitikus reikalavimus. Turint omenyje Lietuvos teisinius ir politinius pažadus šiuo klausimu, keistai atrodo maždaug 55 procentų Lietuvos gyventojų skeptiškumas dėl bendros valiutos bei įsiliejimo į euro zoną.

Viljamas Šekspyras yra rašęs, jog mes verčiau kęsime blogas, bet pažįstamas situacijas vietoje to, kad pultume į nauju blogių glėbį. Nors jis turėjo omenyje bet kokios egzistencijos pasirinkimą vietoje mirties, šie jo žodžiai puikiai tinka apibūdinti šalyje vyraujančius neigiamus komentarus apie euro įsivedimą Lietuvoje.

Kritika pasireiškia plačiu spektru, nuo nepasitikėjimo euro zona kaip ekonominiu dariniu iki manymo jog ES yra nereikalinga ir tikėjimo, jog Briuselio biurokratai nori „išdurti“ dorus Lietuvos piliečius. Bendras skeptiškumo pagrindas - kaitos baimė.

Palyginus neseniai kilęs chaosas euro zonoje dėl Graikijos ekonominės situacijos pilkšvai nuspalvino bendros ES finansinės ateities perspektyvas. Tiesa, bendra situacija euro zonoje gerėja. Per du metus pirmą kartą padidėjusi gamyba, sumažėjęs nedarbo lygis turėtų artimoje ateityje sukelti optimizmo bangą. Tačiau nepaisant įrodymo, jog ES sugeba suvaldyti situaciją, išlieka nepasitikėjimas ekonomine sistema.

Giliai pasąmonėje įsišaknijusi nuomonė, kad Lietuvos laukia tokia pati bloga ateitis kaip ir Graikijos, yra ydinga. Problemos buvo susijusios su pačios Graikijos negebėjimu reguliuoti savo finansinės situacijos, todėl nesąžininga kaltinti ES dėl individualios šalies poelgio. Būtent dėl tokių priežasčių egzistuoja kriterijai, ribojantys, kada šalis gali įsivesti eurą. Kol Lietuva skaidriai pristato savo ekonominę situaciją, nėra pagrindo bijoti Graikijos likimo.

Taip pat panašu, jog požiūris į ES dėl nepopuliarių sprendimų - pavyzdžiui dėl būsimo tabako gaminių apribojimo - galėjo turėti įtakos ir bendram euro vertinimui.

Neverta vienaprasmiškai neigti ES ir visko kas su ja susiję vien dėl to, kad ne visi priimami projektai atitinka kiekvieno piliečio individualius lūkesčius. Euro įsivedimą reikia vertinti patį iš savęs, o ne leisti išankstinėms nuostatoms apie ES daryti įtaką nuomonei apie bendrą Europos finansinę ateitį. Kitaip sakant, į situaciją reikia išmokti žvelgti objektyviai, o ne automatiškai demonizuoti pokyčius.

Kritika taip pat sukasi aplink idėją, kad atsisakydami lito, tuo pačiu prarasime svarbią kultūros ir identiteto dalį. Istorinė lito svarba įkūnija nepriklausomos, stiprios ir pajėgios Lietuvos dvasią. Tačiau reikia į valiutos keitimą žvelgti kaip į evoliuciją, o ne į lito sunaikinimą. Negalima pamiršti, jog lietuviška atributika atsiras ir ant euro. Taip, banknotų ir monetų pavidalas pasikeis, bet kultūrinis aspektas bus pratęstas ant jų pavaizduotais lietuviškais simboliais.

Bendrai paėmus, dalies Lietuvos gyventojų baimė tapti euro zonos nariais remiasi nenoru, kad kas nors keistųsi. Noras, jog viskas būtų stabilu yra suprantamas, bet nepadės Lietuvai tobulėti. Kaip bebūtų, Lietuvos ateitis siejasi su Europa, o euro įsivedimas padės dar labiau integruotis į ES, pagerins užsienio šalių investavimo galimybes šalyje ir suteiks naujų ekonominių perspektyvų. Geresnės alternatyvos nėra.