ECB ekonomisto Livio Stacca paskelbtame pranešime pažymima, kad finansinio sektoriaus pelningumas neišlaikė stabilumo esminiais krizės momentais nuo 2010 m. sausio iki 2013 m. gegužės mėn. net ir Vokietijoje ar JAV, kur suverenių obligacijų rinka nebuvo pažeista.

Kaip rašo www.euobserver.com, tai reiškia, kad krizė sukėlė „baimę rizikuoti“ pasaulinėse rinkose, kas smogė besivystančioms šalims bei euro vertei.

Tačiau kitoms valiutoms, pavyzdžiui, JAV doleriui, Šveicarijos frankui ar Kinijos juaniui tai turėjo tik nežymios įtakos.

Dėl to nebuvo stebima stiprių naftos ir aukso kainų pokyčių – jos lėtai, bet stabiliai kilo aukštyn.

Pranešime taip pat nurodomi 18 krizės epizodų, išryškinančių ES ataskaitų, politinio vystymosi ir žiniasklaidos pranešimų svarbą.

Kalbant apie ES reakciją į krizę, buvo paminėti šie teigiami epizodai: 2010 m. gegužės mėn. ES vadovų pažadas imtis „drastiškų veiksmų“, 2012 m. liepos mėn. paskelbtas ECB prezidento Mario Draghi pareiškimas, kad bus padaryta viskas, kad euras būtų išsaugotas, 2012 m. rugsėjo mėn. ECB pranešimas, kad Italijos ir Ispanijos obligacijoms pakenkė pirkimas; vienakrypčių pinigų politikos sandorių programa bei 2012 m. spalio ES viršūnių susitikimas dėl bankų sąjungos.

Neigiamais politiniais epizodais buvo įvardintos 2011 m. liepos mėn. rietenos tarp tuometinio Italijos ministro pirmininko Silvio Berlusconi ir Italijos finansų ministro, žiaurūs 2012 m. rugsėjo mėn. gatvės protestai Italijoje ir Ispanijoje bei padėtis Italijos parlamente po šių metų vasario mėn. įvykusių rinkimų.

Pranešimai spaudoje, pavyzdžiui, 2010 m. pabaigoje išplatintas pranešimas esą ECB jau supirkinėja nuvertėjusias obligacijas ar 2011 m. lapkričio mėn. pranešimas, kad Prancūzija ir Vokietija aptarė euro žlugimo galimybę, taip pat turėjo įtakos obligacijų vertės kritimui.
Neigiami įvykiai paprastai kėlė obligacijų pirkimo kėlimąsi iš krizės kamuojamų valstybių – Airijos, Italijos, Portugalijos ar Ispanijos – į Vokietiją, Jungtinę Karalystę, Šveicariją ir JAV.

Šios šalys išlaikė santykinai stabilų ar žemą obligacijų pelningumą euro zonai nepriklausančiose šalyse bei „saugiose“ euro zonos valstybėse, tačiau bankai bei ribotos rizikos fondai „saugiose“ rinkose vis tiek patyrė pelno nuosmukį.

Kiekvienas patirtas neigiamas įvykis reikšdavo apie 0,2 proc. euro vertės kritimą.

L.Stracca apibūdino krizę kaip natūralų imituojantį eksperimentą, skirtą patikrinti, kaip pasaulyje plinta sukrėtimai, krizės „užkratas“ bei perteklius.

Jis taip pat priduria, kad, pavyzdžiui, Vokietijos bankų pelnas parodo, kokį didelį poveikį turėjo suverenių bankų santykiai įsiskolinimų sukeltai krizei.

L. Stracca pažymėjo, kad ekonominis šalių pirmavimas ar jų įsiskolinimai Bendrojo vidaus produkto (BVP) atžvilgiu nėra esminiai faktoriai, lemiantys, kaip stipriai krizė paveiks šių šalių bankus.

Tačiau jis teigė, kad „realūs“ ekonominiai ryšiai su krizės paveiktomis valstybėmis atlieka labai didelį vaidmenį: „Prekybinis ir ekonominis ryšys su euro zona (tiek bendrai, tiek su išskirtinai gerus ekonominius rodiklius turinčiomis šalimis) visada tampa tikimybe „užsikrėsti“ krize didinančiu faktoriumi.“