Ekonominei krizei gilėjant, Vokietija vis labiau ir labiau ryškėja bendrajame Europos fone. Šiai šaliai sistemingai plėtoti ekonomiką sekasi geriau nei kaimynėms šalims, todėl Vokietija turėtų tapti pavyzdžiu, kuriuo mes visi turėtume sekti.
Vis dar išgyvenanti ekonomikos augimo štilį ir neišnyranti iš ekonominio nuosmukio šešėlio, Didžioji Britanija aktyviai lygina save su Vokietija, siekdama rasti atsakymą, kodėl D. Britanijos pramonė patyrė nuosmukį, kai tuo tarpu Vokietijos pramonės rodikliai ir toliau kyla.
Mums reikia tapti panašiais į vokiečius
Didžiosios Britanijos Ministras Pirmininkas Davidas Cameronas šiais metais lankydamasis vienoje iš šalies gamyklų ištarė žodžius, kurie vėliau buvo daug kur pakartoti: „Mes turime tapti panašiais į vokiečius“. Šie D. Camerono ištarti žodžiai iš dalies ir įkvėpė kurti naująjį BBC TV dokumentinį serialą, skirtą didžiausią ekonomiką Europoje turinčiai Vokietijai.
Viena iš serijų buvo pavadinta „Noriu tapti vokiečiu“, skirta išsiųsti britų šeimą – BBC vedėją, jo rašytoją žmoną ir du jų vaikus – į Vokietiją, kad jie pagyventų taip, kaip gyvena statistinis vokietis.
Pora paliko du savo vyresniuosius vaikus, nes statistinis vokietis turi mažiau nei du vaikus. Tačiau du mažesnieji kartu su tėvais prieš pat Velykas atvyko į Niurnbergą, kai miestas dar buvo užklotas sniego patalu ir spaudė šaltukas.
Jie rado gražų šviesų butą nuomai Niurnbergo „GoHo“ rajone vos už 125 eurus (apie 432 litus) per savaitę, nes, kaip sako Justinas (BBC vedėjas – red.past.), dauguma vokiečių gyvena nuomojamuose būstuose skirtingai nuo britų, kuriuos dažniau yra apsėdusi „mano namai – mano tvirtovė“ manija. Todėl statistinis britas turi žymiai daugiau įsiskolinimų nei vokietis, kalbant tiksliau, įsiskolinimų skirtumas tarp statistinio vokiečio ir statistinio brito - 53 000 GBP (212 625 Lt).
Išmokti tapti vokiečiu
Bee ir Justinas išsiaiškino, kad vokiečiai valgo daug kiaulienos, bulvių ir kiekvieną savaitę išgeria nemažai alaus. Statistinė vokietė kasdien namų ruošos darbams (skalbimui, maisto gaminimui ir tvarkymuisi) skiria 4,28 val. Kas rytą kaip ir statistinis vokietis, pavadinkime jį ponu Mülleriu, Justinas apsiblaususiomis akimis pašokdavo iš lovos 6 val. 23 min. ir lėkdavo į darbą, kur trumpam tapo gamybos linijos darbininku gerai žinomame Vokietijos pieštukų fabrike „Faber Castell“. Tuo metu jo žmona Bee su dviem mažais vaikais likdavo namuose, kur leisdavo ilgas namų ruošos darbų vaikų priežiūros valandas – tai, ką statistinė vokietė, pavadinkime ją ponia Müller, daro kasdien.
„Aš tapau „namų šeimininke ne savo noru“, turėjau likti namuose, o ne eiti į darbą, kas iš tikrųjų man nėra patrauklu“, - Bee pasakojo DW transliuotojui. „Man greitai tapo aišku, kad yra labai stiprių faktorių, kurie stumia moteris iš darbo rinkos, kas man atrodo visiškai nepriimtina“, - pridūrė Bee.
Tačiau ar tai, kad šeimos nariai daugiau laiko praleidžia kartu neturėtų būti vertinama teigiamai?
„Ne, aš vertinčiau tai pozityviau, jei būtų daroma, remiantis skandinavišku modeliu, kur vyrai skatinami praleisti daugiau laiko namuose“, - užtikrintai atsako Bee.
Tvarkos jausmas vertinamas teigiamai
Bee pripažįsta, kad jai tikrai patiko dalyvauti eksperimente, kurio metu iš vokiečių ji išmoko daug teigiamų dalykų.
„Aš iš tiesų mėgavausi gyvenimo būdu, kur daug dėmesio skiriama buvimui gryname ore ir aplinkosaugai. Taip pat patiko maistas ir gėrimai bei bendruomeniškumo jausmas ir tvarka. Yra daug dalykų, kurių mes galėtume pasimokyti iš vokiečių“, - teigia Bee.
Bee pati yra pusiau vokietė, nors išaugo D. Britanijoje. Pora projekto pradžioje juokėsi dėl jos „teutoniškų savybių“ – kaip ji pati prisipažįsta žiūrovams, ji mėgsta nerūpestingai čiauškėti tiesiog sėdėdama tualete, nes tai jai priimtina nuo vaikystės. Tai kaipgi ji jaučiasi pasibaigus dvi savaites trukusiam eksperimentui – brite ar vokiete?
Sėkmės paslaptis
Justinas dirbo gamybos linijoje, o jo atlyginimas per mėnesį sudarė 2 500 eurų (8632 litų). Jo pažįstami vokiečiai Timo ir Danny dirbo sunkiai, bet teigė mėgstantys savo darbą. Juos jungė bendruomeniškumo jausmas bei komandinis darbas vidutinio dydžio įmonėje „Deutsche Mittelstand“, kas, kaip sako Bee, reiškia, kad žmonės tiesiog mėgsta tai, ką daro, o ne dairosi aplink.
Britų pora pasikviesdavo ir daugiau „statistinių vokiečių“ į savo namus kas vakarą, kad paklausinėtų jų apie šalį. Valgant dešreles ir bulvių salotas, viena studentė jiems pasakė, kad tiesiog negali patikėti, kiek daug asmeninių dalykų kolegoms pasakoja britai: savo savaitgalio planus, kaip jie prisigėrė praėjusį vakarą – viską, kas, jos nuomone, įrodo, kodėl Jungtinės Karalystės darbo našumas ženkliai žemesnis.
„Noriu tapti britu“ greičiausiai netaptų populiariu projektu Vokietijos televizijoje
Vienu linksmiausių projekto dalykų tapo suvokimas, kad kitaip nei britai, vokiečiai tikriausiai niekada nekurtų projekto „Noriu tapti britu“. Iš pradžių Justinui buvo smalsu, ką gi vokiečiais galvoja apie britus. Atsakymo į savo klausimą jis sulaukė pietaudamas vieną iš pirmosios projekto savaitės dienų – D. Britanijoje nuobodu ir lietinga. Padrąsintas išsakyti savo nuomonę, kitas svečias vokietis patikino, kad jie kartais išgirsta kokių naujienų apie karalienę ir tuoj pat grįžta prie britų darbo įpročių peikimo.
Žinanti daugiau apie vokiečių abejingumą britams, Bee nerodo nuostabos dėl to, ką išgirdo: „Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl norėjau sudalyvauti šiame projekte, nes manęs nenustoja stebinti ilgai trunkanti britų nuoskauda, kurią jie jaučia vokiečiams, tuo tarpu vokiečiai, kaip man atrodo, nėra linkę kreipti į tai dėmesį ar rūpintis dėl to, ką britai apie juos galvoja“, - nusijuokia Bee ir priduria, kad britai vis dar prisimena per Antrąjį pasaulinį karą patirtas skriaudas ir jai labai gaila, kad tai vis dar formuoja nuomonę apie vokiečius.