Iš pradžių eurui teko sugalvoti simbolį – tokį, kokį jau turėjo doleris, svaras arba jenos. Tokiu simboliu tapo linija – neužbaigtas apskritimas, pabrauktas dvejomis paraleliai einančiomis horizontaliomis linijomis. Išrinktą ženklą sukūrė belgų dizaineris Alain Billiet.

Kokia šio ženklo esmė? Pasirodo, ES finansų ir politiniai veikėjai kaip pagrindą paėmė graikų raidę „epsilon“ - kaip pagrindinę ES raidę, o linijos reiškia tvirtą šių veikėjų ryžtą išlaikyti naują valiutą stabilią. Laikas parodys, ar jie buvo teisūs, tačiau eurui jau teko išgyventi nemažą krizę. Visą euro krizės chronologiją galite perskaityti čia.

Ties euro dizainu taip pat teko paplušėti. Ir nors banknotai visoms šalims buvo vienodai, užtat kiekviena šalis, įsivedusi eurą, turėjo galimybę nuspręsti pati, kas bus vienoje iš monetos pusių – kitoje buvo nuspręsta pavaizduoti ES vėliavą.

Renkantis, kas bus pavaizduotą ant vienos iš monetos pusių, labai stipriai išryškėjo nacionaliniai charakteriai ir dizainerių tradicijos. Pats subtiliausias piešinys – ant italų monetų: jie pasinaudojo Leonardo Da Vinci motyvais.

Kitose monetos – šventyklų ar medžių vaizdai. Absoliučiai nekūrybingi buvo belgai – jie nesugalvojo nieko originalaus ir monetose įamžino savo karalių.

Įvedinėjant eurą kilo ir tam tikrų techninių sunkumų. Europai prireikė penkių metų, kad būtų iškalta 50 milijardų naujų monetų. Jei visas monetas sustatytume vieną ant kitos, tai šis stulpelis bus pusę milijono kartų aukštesnis vieno iš pačių aukščiausių Londono pastatų Canary Wharf, o vien Prancūzijoje išleistų monetų svoris būtų tris kartus sunkesnis negu Eifelio bokštas.

O štai banknotų teko atspausdinti daug mažiau - „viso labo“ 14,5 milijardus. Jeigu sudėtume visus tuos pinigus į vieną liniją, ji penkis kartus viršytų atstumą tarp Žemės ir Mėnulio. Tačiau visoms dvylikai šalių, perėjusių prie euro, teko atsikratyti buvusios valiutos. Airiai nusprendė savo nacionalinę valiutą presuoti į pakelius ir užkasti juos vietose, skirtose atliekoms. Vokiečiai markes panaudojo kurui šildymo sistemoms ir cemento gamykloms.

Ironiška, tačiau senovinės ispanų ir airių monetos buvo perlydytos į britų monetas, o juk pati Didžioji Britanija nuo euro įsivedimo susilaikė.

Italams ir suomiams po euro įvedimo teko įsigyti naujas pinigines, kadangi euro banknotai yra daug didesni nei buvo šių šalių nacionalinės valiutos.

Po euro įvedimo Italijoje atsirado nauja piniginių - „porto-euro“ - mada, kurios skirtos tik euro monetoms. Esmė tame, kad itališkų monetų vertė buvo tokia maža, kad italai jų beveik nesidėjo į savo pinigines.

Kai buvo įvestas euras, reakcija šalyse buvo įvairi. Daugiausiai entuziazmo demonstravo Liuksemburgo gyventojai, o štai Paryžiaus prostitutės buvo pasipiktinusios. Viena iš jų pasakė, kad vietoj įprastų 300 frankų gauti 45, 63 euro – absoliutus pažeminimas. „Šie pinigai mus paverčia pigiomis“, - pareiškė ji.

Šiandien eurą yra įsivedusios septyniolika Europos Sąjungos valstybių:

Airija, Austrija, Belgija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Vokietija, Slovėnija, Kipras, Malta, Slovakija ir Estija.

Taip pat eurą oficialiai įsivedė ir trys ne Europos Sąjungos ir ne euro zonos valstybės – Monakas, San Marinas ir Vatikanas.

O štai Juodkalnijoje, Andoroje ir Kosove euras yra įvestas neoficialiai, ir šios šalys nėra nei Europos Sąjungos, nei euro zonos narės.

Euro, patyrusio krizę,įvedimas vis dar patrauklus daugeliui Europos Sąjungos valstybių. Arčiausiai šio tikslo – Latvija, kuriai jau uždegta žalia šviesa nuo 2014 metų sausio 1 dienos įsivesti šį piniginį vienetą. Lietuva nedaug atsilieka nuo savo kaimynės – planuojame įsivesti eurą 2015 metais, tais pačiais metais tą ketina padaryti ir Rumunija. Bulgarija sieks euro įvedimo 2016 metais, Lenkija ir Čekija - 2017 metais, o Vengrija – 2018 metais.

Tiesa, noru įsivesti eurą trykšta toli gražu ne visos Europos Sąjungos šalys. Prieš euro įvedimą yra nusistačiusios Didžioji Britanija, Švedija ir Danija. Pastaroji per 2000 metais vykusį referendumą pasakė eurui „Ne“.