Europos parlamento narės Radvilės Morkūnaitės - Mikulėnienės įsitikinimu, jos išnyks tik jei nenusigręšime nuo prasmingų ir pasididžiavimo vertų iniciatyvų, skatinsime pilietiškos jaunimo pasaulėžiūros ugdymą ir atsisakysime kai kurioms sritims šiuo metu skiriamo vien proginio dėmesio.
„Po truputį, mūsų visų kantrių pastangų dėka, mūsų istorijos žinia pasklis ir bus išgirsta. O kas susipažįsta su Lietuvos istorija, nebelieka abejingas.“, - tvirtina R.Morkūnaitė - Mikulėnienė, primindama Europos parlamente prieš keletą savaičių Baltijos kelio vardo suteikimo vienai iš parlamento erdvių iškilmėse jo pirmininko Martino Šulco pasakytus žodžius, jog Baltijos šalių žmonių stiprybės dėka buvo nugalėtas totalitarizmas ir šie žmonės – Europos pasididžiavimas.
Apie istorinės atminties aktualumą šiandien, jai skiriamą dėmesį aukščiausiose Europos Sąjungos institucijose, kitų valstybių patirtį ir Lietuvos išskirtinumą bendrijos narių kontekste – pokalbis su Europos parlamento nare Radvile Morkūnaite - Mikulėniene.
– Europos Sąjungos lyderiai ir aukščiausios bendrijos valdžios institucijos nuolat ragina susitelkti ties dabarties realijomis ir iššūkiais, žvelgti į ilgalaikę perspektyvą ir visiems drauge judėti pirmyn. Ar šiandienos problemos, veržlumas ir beprotiškas gyvenimo ritmas neima užmarštin stumti mums svarbių praeities įvykių?
Europa išgyvena ne pačius lengviausius laikus, ne nuostabu, kad darbotvarkėje pagrindinis dėmesys skiriamas šių dienų aktualijoms, sprendimai reikalauja bendros Europos pozicijos. Tačiau vis labiau akivaizdu, jog atrasti tą bendrą sutarimą ir geriausius sprendimus galime tik tada, kai neprarandame vertybinio pagrindo. Taigi, norėdami judėti visi kartu pirmyn privalome plėtoti žinojimą apie bendrą Europos istorinę praeitį.
Netrūksta iliustracijų, kurios leidžia suprasti, jog Europa vis dar stokoja bendro istorijos suvokimo. Vienas skaudžiausių įvykusių prieš keleta metų – M. Golovatovo, įtariamojo Sausio 13-osios byloje, kaltinamo nusikaltimais žmoniškumui, paleidimas Austrijoje, ar pastebėtas Europos Komisijos būstinėje plakatas skelbiantis “Europa visiems” , o jame tarp kitų simbolių pavaizduoti kūjis ir pjautuvas. Teko padėti Komisijai susiprasti, kad totalitarinio režimo simboliams ES institucijose ne vieta.
Vieni kitų nepažinojimas veikia įvairias sritis, pavyzdžiui požiūrį į ES santykius su Rytų kaimynystės šalimis, kai deklaruojama parama šių šalių eurointegraciniams siekiams, bet tuo pačiu baiminamasi per daug užrūstinti didįjį ES partnerį ir kaimyną.
– Ar istorinės atminties puoselėjimas nevirsta vien atskirų organizacijų ir pavienių žmonių rūpesčiu?
Pavienių žmonių nepailstančiu darbu ir rūpesčiu bei organizacijų aktyvaus veikimo dėka šiandien galime matyti, jog istorinė atmintis nėra paraštėse, Štai parengtas Tautos istorinės atminties įstatymo projektas, kuriame bus aptarti instrumentai istorinės atminties politikai įgyvendinti. Tai svarbus žingsnis teisėkūroje, leisiantis įtvirtinti valstybės egzistencijos pamatą.
Svarbus darbas atliktas dar praeitoje Vyriausybėje, įvedant į mokymo programas Laisvės kovų pamokas. Džiaugiuosi tuo ir tikiuosi, kad vis daugiau mokyklų ši kovos už Nepriklausomybę tema bus nagrinėjama nuosekliau ir neapsiribojant tik vienu kursu. O bus vykstama į pažintines ekskursijas ne tik į Vilniuje esantį KGB muziejų, bet ir į kitus Lietuvos regionus, kur sukaupta didelė dalis autentiškos medžiagos ir informacijos.
Tačiau reikia pastebėti, kad šiai dienai, vis dar trūksta valstybės ne proginio dėmesio, sprendžiant muziejų klausimus, numatant galimybę gauti valstybinį finansavimą istorinės atminties iniciatyvoms, bei galimybę pasinaudoti ES fondų lešomis.
Visgi, kol bus poreikis ir iniciatyvos visuomenėje, tol galėsim tikėtis ir matyti postūmius valstybėje.
– Kaip svarbiausios Europos Sąjungos institucijos prisideda prie šalių narių istorinės atminties ir tapatybės puoselėjimo?
Pastaraisiais metais nuoseklaus darbo dėka Lietuvai ir kitoms šalims bendramintėms pavyko pasiekti gana konkrečių postūmių. Svarbiausia, kad Europos Sąjunga pripažino skirtingų Europos istorijų sutaikymo ir istorinės atminties skatinimo svarbą – šis pripažinimas suteikia pagrindą tolimesniems ES sprendimams. Jau keletą metų Rugpjūčio 23-ioji yra bendra Europos atminties diena. Europos komisijos vice pirmininkės V.Reding kvietimu iškilmingai minima šioji data ir tikėtina, kad šiais metais, Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, mes būsime panašaus renginio šeimininkais.
Tačiau vėlgi, viena yra reikalauti iš Europos Sąjungos supratimo ir politikų palaikymo siekiant konkrečių sprendimų, tačiau reikia užbaigti namų darbus ir čia, Lietuvoje. Daug žmonių jau daugelį metų vykdo puikias iniciatyvas, iš esmės vien savo entuziazmo dėka, trūkstant lėšų, palaikymo, tačiau kartais pritrūksta susitelkimo bei koordinuoto veikimo valstybės lygiu. Įstatymo pakeitimas, kuris turėtų padėti sureguliuoti privačia iniciatyva įsteigtų tremties ir rezistencijos muziejų ateities klausimą atiteko spręsti šiam Seimui. Lukiškių aikštės memorialo klausimas taip pat vienas iš neišpręstų dalykų, kuriuos vertinu kaip mūsų namų darbus, tam, kad būtume tvirti patys ir neštume atitinkamą žinią į Europą.
– Kokius tikrai prasmingus ir galbūt mums sektinus pavyzdžius galėtumėte išskirti iš bendro Europos šalių istorinės atminties puoselėjimo konteksto?
Bene sėkmingiausias projektas - Europos atminties ir sąžinės platformos įkūrimas.
Platforma veikia kaip mokslininkų, institutų, muziejų, archyvų ir kitų susijusių viešų ir privačių institucijų bendradarbiavimo koordinacinis centras, kuris be kita ko, skleidžia informaciją, padeda rinkti, kaupti ir analizuoti medžiagą apie totalitarinius režimus, jų pasekmes visuomenėms, įvykdytus nusikaltimus ir skatina jų aukų atminties įamžinimą bei sklaidą. Platforma turi išskirtinai stiprų pagrindą, nes jos veiklos tikslus savo oficialiuose dokumentuose nubrėžė tokios tarptautinės institucijos kaip Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja, Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba, jos steigimo dokumentas pasirašytas ministrų lygmenyje.
– Kaip šiame kontekste atrodo Lietuva? Kur glūdi mūsų išskirtinumas, o kur potencialas?
Lietuvos išskirtinumas – užsidegę, aktyvūs, iniciatyvūs žmonės, kaip kad partizanas Juozas Jakavonis-Tigras, kuris visuomet priima visus besidominčius savo namuose, Druskininkų muziejaus vadovas, tremtinys, Gintautas Kazlauskas kasmet rengia moksleivių išvykas partizanų takais Druskininkų urėdijoje. Kolegos Europos parlamente maloniai stebisi „Misijos Sibiras“ projektu.
– Ar esame pastebimi ir girdimi Europoje? Galbūt teko nugirsti Lietuvai adresuotas pagyras, o gal kritikų balsai jas nustelbia?
Apie girdimumą kalbėti sunku, juk ar Italijos regione gyvenantis žmogus turi supratimą apie Baltijos valstybių, Lietuvos istoriją – labai keblu atsakyti. Bet visko gali būti, nes Rūtos Šepetys knyga “Tarp pilkų debesų” pasakojanti apie tremtį išgyvenusią mergaitę, buvo išversta į bemaž trisdešimt pasaulio kalbų, o taip pat ir į italų. Be kita ko buvo įtraukta į Italijos mokymosi programą! Taigi, apie Holokausto tragediją jaunieji italai skaito Anos Frank dienoraštį, o apie stalinistinius nusikaltimus ir tremties išgyvenimus sužinos Rūtos Šepetys knygoje.
Europos Parlamente, prieš keleta savaičių vyko iškilmės Baltijos kelio vardo suteikimo vienai iš parlamento erdvių, proga. Sveikindamas susirinkusiuosius Europos Parlamento pirmininkas Martinas Šulcas, Vokietijos atstovas, pasakė mano galva, labai svarbius žodžius, jog Baltijos šalių žmonių stiprybės dėka buvo nugalėtas totalitarizmas, ir šie žmonės yra Europos pasididžiavimas.
Tai išgirdo gausiai į iškilmes susirinkę įvairių valstybių atstovai. Tikiu, po truputį mūsų visų kantrių pastangų dėka, mūsų istorijos žinia pasklis ir bus išgirsta. O kas susipažįsta su Lietuvos istorija, nebelieka abejingas. Nemažai pavyzdžių, kuriuos labai malonu vardinti, šiuo metu italų režisierius kuria dokumentinį filmą "FIVE" apie persekiojimus Sąjūdžio priešaušryje.
– Vyresnioji karta nuogąstauja, kad skirtingas vertybes puoselėjanti ir ypatingu visai žmonijai tapusio XX a. įvykių nepatyrusi jaunoji karta ilgainiui nebevertins, o galbūt jau ir dabar nevertina tautai, valstybei ir pasauliui svarbių praeities įvykių. Kaip pakeisti šį požiūrį?
Suprantamas nuogąstavimas, tačiau daugelis vertinimų, požiūrio formavimasis prasideda nuo šeimos. Šeimoje reikia atvirai kalbėtis, su vaikais dalintis prisiminimais apie sovietmetį. Kitą svarbų darbą turi nuveikti mokykla, mokytojas.
Jauni žmonės ieško savo supratimo, grįsto faktais ir patyrusiųjų pasakojimais, žinoma, toli gražu ne visi, bet ieško. Kai kam „Misija Sibiras“ tampa atradimų keliu, kažkam partizaninė poezija ar dainos. Jaunimas visada yra žingeidus, o valstybė turi sukurti sąlygas tą žingeidumą nukreipti tinkama linkme.
– Kuo Jūsų nuomone svarbus jaunimo indėlis į istorinės atminties išsaugojimą ir puoselėjimą? Kaip jis pasireiškia Europoje ir Lietuvoje, o galbūt, kaip turėtų pasireikšti?
Sutinku įvairių jaunų žmonių. Ir išties, kai kuriems jų pačių istorija, šaknys neįdomios, tačiau yra tokių kurie ne tik gerai žino, bet ir ieško būdų kaip savo bendraamžiams perduoti žinojimą. Štai Anykščių rajone jau kelinti metai iš eilės rugpjūčio mėnesį, vyksta Trakinių partizanų sąskrydis. Ir jo rengėjai – du jauni istorikai. Negailėdami nei savo laiko, nei asmeninių lėšų jaunuoliai savitu būdu perduoda žinią apie partizaninį judėjimą. Remiu ir vykstu į jų renginius, ir ką gi, pastebiu, kiekvienais metais gausiau susirenka ne tik vyresnieji, vis gausiau dalyvauja jauni žmonės, šeimos, su savo atžalomis atvyksta į gyvas istorijos pamokas.
Išskirčiau “Misija Sibiras” vykdomas ekspedicijas. Ir šio unikalaus projekto kontekste, ar galime kalbėti, kad jaunimui nesvarbi mūsų istorija, kai dalyvauti ekspedicijose, vykti į tremties vietas, o vėliau nešti žinią į Lietuvos mokyklas, registruojasi arti tūkstančio dalyvių!
– Ties kokiais su istorine atmintimi susijusiais iššūkiais šiandien turėtume susitelkti, kad užmaršties vizija išsisklaidytų, o kritikų balsai pritiltų?
Pagrindiniai ateities darbai - siekti tarptautinio totalitarinių režimų Europoje įvykdytų nusikaltimų teisinio įvertinimo.
Svarbu, kad atsirastų ES programos, kurios remtų neformalų ugdymą ir švietimą istorinės atminties srityje, taip pat, kad ES mokyklose atsirastų pamokos, kuriose būtų supažindinama su ES valstybių istorija, ypač apimant laikotarpį nuo Antrojo Pasaulinio karo iki Geležinės uždangos griuvimo, apie tai, kas dėjosi 90-aisiais.
Turime dar daugiau dėmesio skirti jaunimo švietimui. Štai kartu su VšĮ Bernardinai.lt išleidome DVD vaizdo pasakojimų rinktinės “Laisvės kovoms atminti” kurioje interviu su partizanais, rezistencinio pasipriešinimo dalyviais, tame tarpe ir spaustuvininkai Andziuliai, ir sesuo Nijolė Sadūnaitė. Plačiai pasklido ši priemonė po Lietuvą, mokyklas.
Didžiausią efektą galime pasiekti neformaliomis diskusijomis bei pateikdami faktus iliustruojančią medžiagą. Tam pasitelkiame įvairias priemones, pavyzdžiui Europos Parlamente organizuojame knygų apie partizaninį pasipriešinimą ir tremtis, pristatymus, filmų peržiūras, temines diskusijas. Svarbu, kad po tokių renginių ir diskusijų klausimų lieka daug mažiau. Po dokumentinio filmo “Ledo vaikai” pristatymo Briuselyje matyti tų kolegų, kurie nelabai ką žinojo apie mūsų istorinę patirtį, akyse ašaras buvo tikras pasiekimas.