Visų pirma, neišvengiamai tenka pradėti nuo žmogaus ir jo požiūrio į gyvūną. Pavyzdžiui, Graikija kenčia ne tik nuo ekonominės recesijos, bet ir nuo legionų benamių gyvūnų. Pasak graikų, gyvūnai klaidžioja vieniši savo valia. Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje benamiai gyvūnai yra saugomi nacionalinių įstatymų ir su jais draudžiama atlikti bet kokius laboratorinius tyrimus. Lietuvių pozicija šiuo klausimu taip pat nėra vieninga. Pernai rašydama baigiamąjį bakalauro darbą, atlikau interviu su keliomis gyvūnų globos organizacijų vadovėmis ir savanoriais: jų teigimu, kol vieni žmonės globos namuose ieško sau kompanionų, kiti tokias e supranta kaip būdą atsikratyti augintinio. Dažnai tokių įstaigų vadovės sulaukia skambučių su prašymais priimti gyvūną į prieglaudą, nes jis neklauso, reikalauja per daug priežiūros ar tiesiog tampa nebereikalingas. Kol vieni gyvūnus priima kaip savo šeimos narius, kuriais reikia rūpintis, kitiems gyvūno gerovė – jo paties atsakomybė.
Nemažai problemų kelia teisinė bazė: nors Europos Komisija yra priėmusi ES gyvūnų gerovės strategiją 2012 – 2015 m., tačiau joje vietos naminių ir benamių gyvūnų gerovės apsaugai nėra. Strategija yra labiau koncentruota į ūkinių gyvūnų gerovę, t.y. stengiamasi užtikrinti kuo geresnes sąlygas tiems gyvūnams, kurie laikomi ekonominiais tikslais. Pastebėjus šią spragą, Europos Parlamento iniciatyva buvo iškelta rezoliucija sukurti teisinę bazę naminių ir beglobių gyvūnų apsaugai.
Iniciatyvoje buvo numatyta sukurti vieningą gyvūnėlių identifikacijos ir registracijos sistemą, vykdyti benamių gyvūnų skaičiaus kontrolę, įvesti priemones atsakingo gyvūnų laikymo skatinimui, vykdyti informacinius ir edukacinius renginius bei numatyti sankcijas šalims narėms įstatymo nevykdymo atveju. Deja, bet iniciatyva buvo atmesta Europos Komisijos, kadangi tokio įstatymo įgyvendinimas pagal ES Sutartį nepriklauso jos kompetencijos sričiai. Todėl tokių įstatymų įgyvendinimas priklauso nuo kiekvienos valstybės narės. Apibendrinant, galima pateikti kelis pastebėjimus.
Nors vieningos teisinės bazės visoms šalims narėms nėra, tačiau teigiami pokyčiai matomi jau dabar. Pavyzdžiui, Lietuvoje praeitą savaitę buvo suburta parlamentinė darbo grupė, kurios tikslas – stiprinti įstatyminę bazę, numatyti griežtesnes bausmes už žiaurų elgesį su gyvūnais, praplėsti gyvūnų konfiskavimo galimybes.
ES teisiškai neužtikrina augintinių ir benamių gyvūnų gerovės, tačiau jau nuo 2004 m. metų yra draudžiama atlikti kosmetinių produktų bandymus su gyvūnais. Be to, ES kasmet skiria apie 10 mln. eurų švietimui ir mokymams gyvūnų gerovės klausimais, dėl ko maždaug 64% ES piliečių bent yra girdėję apie šią problemą.
Augintinių gerovę kiekviena šalis narė gali užtikrinti savarankiškai, neišvengiamai lemia milžinišką atotrūkį šiuo klausimu: ekonomiškai stipresnės valstybės gali skirti daugiau dėmesio, finansinių išteklių ir teisinės priežiūros šiai sričiai. Pavyzdžiui, visos Lietuvoje veikiančios gyvūnų globos organizacijos yra įkurtos privačių asmenų, paremtos savanorystės principu ir negauna valstybinio finansavimo.
Vokietijoje veikia valstybinės gyvūnų prieglaudos, o privačios įstaigos taip pat gali gauti finansavimą. Tad atsakymas į teksto klausimą – tarsi dvi monetos pusės: nors didėjantis benamių gyvūnų skaičius pripažįstamas kaip problema, tačiau šiuo metu ES nėra pasiryžusi imtis aktyvių veiksmų jai spręsti.
Parengė Austėja Viederytė