Panašią pasaką pastarąjį dešimtmetį pasakojo ir ES institucijos bei politikai apie planuotą „Nabucco“ dujotakį, kuris turėjo į Europą pumpuoti dujų iš Kaspijos jūros regiono, pirmiausiai Azerbaidžano. Taip šis dujotakis esą padėtų diversifikuoti dujų tiekimą į Europą, sumažintų iš Rusijos tiekiamų dujų dalį.
Metai bėgo, kalbos ir skambūs pareiškimai skambėjo, bet geležies gabalas mažėjo: pradinis planas buvo statyti dujotakį, kuriuo Europą pasiektų 31 milijardas kubinių metrų dujų (tiek dujų Lietuva suvartotų per dešimtmetį). Vėliau planai tapo kuklesni, tik apie 10 milijardų kubinių metrų dujų per metus arba tik apie 2 procentus Europos Sąjungos metinio dujų poreikio. Tačiau birželio pabaigoje ir šis gerokai apkramtytas „geležies gabalas“ buvo dar kartą gerai įkaitintas ir įmestas į vandenį, kad teišleistų „Šnipšt!“.
Dujos gali ir pasilikti Italijoje
Paskelbta, kad Azerbaidžano koncernas, kuris išgaus Europos Sąjungai skirtų dujų Shah Deniz II lauke, pasirinko kitą dujotakio variantą – ne „Nabucco“, o Trans-Adrijos dujotakį (angl. Trans-Adriatic Pipeline, TAP). Pranešama, kad Azerbaidžano dujos TAP dujotakiu į ES turėtų pradėti tekėti apie 2019 metais.
Tai reiškia, kad ne tik kad dešimtmečio pompastiškos kalbos apie „Nabucco“, kuriomis maitinta Europos Sąjungos publika, buvo tuščios. Tai taip pat reiškia, kad Rytų ir Vidurio Europa ir toliau gaus daugiausiai tik rusiškų dujų.
„Nabucco“ turėjo pumpuoti dujų per Turkiją į Bulgariją, Rumuniją, Vengriją bei Austriją. Tuo tarpu 870 kilometrų ilgio TAP prasidės nuo Turkijos, užkabins Graikiją bei Albaniją ir Adrijos jūros dugnu pasieks Italiją. O ten dujos turbūt ir pasiliks. Italija yra trečia didžiausią gamtinių dujų rinka Europoje: TAP planuojami pajėgumai yra tarp 10 ir 20 milijardų kubinių metrų dujų per metus, o Italija per metus suvartoja apie 81 milijardą kubinių metrų dujų. Tad TAP geriausiu atveju patenkins aštuntadalį ir ketvirtadalį Italijos paklausos.
Gal ir gerai
Nors įrašą pradėjau rašyti gana ironiškai, bet matau ir gerų pusių. Nors turbūt Azerbaidžano dujos bent jau pradžioje tiekimo bus pasiekiamos tik italams, jie turbūt tada mažiau pirks kitų tiekėjų tiekiamų dujų.
Jeigu Lietuva jau turėtų suskystintų gamtinių dujų terminalą Baltijos jūroje, galbūt TAP atsiradimas netiesiogiai palengvintų dujų įsigijimą ir Lietuvai. Be to, Azerbaidžanas kol kas niekaip netiekia jokių dujų Europos Sąjungai, tai būtų pirmasis blynas.
Jeigu neprisviltų, galbūt būtų galima tikėtis projekto plėtros. Trečias dalykas, kai ES pradėjo planuoti „Nabucco“, Rytų ir Vidurio Europoje ir taip dominuojančią padėtį užimantis Rusijos „Gazprom“ išrado „Pietų srauto“ dujotakio projektą (angl. South Stream), kuris rusiškas dujas pristatytų į Europą iš tos pačios pusės, kur planuotas „Nabucco“.
Tai galbūt padidintų pasiekiamų dujų kiekį Europos Sąjungoje, bet nediversifikuotų tiekimo, nes ypač ši Europos dalis ir taip labai priklauso nuo rusiškų dujų tiekimo. Pastaruosius kelerius metus Rusijos politikai ir „Pietų srauto“ atstovai malėsi skersai išilgai planuotą „Nabucco“ maršrutą ir ieškojo (bei rasdavo) sąjungininkų iš tų pačių šalių, kurioms dujų turėjo tiekti „Nabucco“.
Dabar šios pastangos nebebus tokios svarbios, kadangi Azerbaidžano dujos nebus tiekiamos per Vidurio Europą. Jeigu dabar, paskelbus oficialų „Nabucco“ mirties laiką, „Pietų srauto“ dujotakio projektas nebebus tęsiamas, tai parodys, jog jis buvo sugalvotas tik tam, kad atitolintų Azerbaidžano dujų patekimą į Europą.
Tada šnipštu būtų galima pavadinti ne tik „Nabucco“, bet ir „Pietų srautą“.
Parengė Vija Pakalkaitė