Jei vidinė Ukrainos politika kelia daug klausimų, tai išorės ES ir Ukrainos santykių politikos kryptis turi daug skylių, kurias tikimasi užlopyti Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikime, kuris vyks šių metų lapkričio mėnesį Vilniuje. Jo metu Ukraina turės pasirinkti tarp Rytų ir Vakarų.
Likus penkiems mėnesiams iki Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimo, Ukraina vis dar blaškosi tarp Rytų ir Vakarų. Jei santykiai su Rusija nuolatos gerėja, tai santykiai su ES – išlieka sąstingyje. Rusijos muitų sąjunga yra alternatyva ES „europeizacijai“, kurios Ukraina nenorėtų praleisti, jei nieko nepavyktų su ES.
Neseniai Ukraina žengė keletą žingsnių tokio galimo atvejo link. 2013 m. gegužę Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius pritarė šalies stebėtojos statusui Eurazijos ekonominėje bendrijoje (EAEB), taip pat buvo pasirašytas memorandumas dėl glaudesnio bendradarbiavimo tarp EAEB ir Ukrainos.
Prieš tai Ukraina pasirašė Charkovo sutartį su Rusija. Tokius vyriausybės žingsnius galima būtų laikyti kontraversiškais, tačiau ne trumparegiškais, žvelgiant į ilgalaikę Ukrainos ir Rusijos santykių perspektyvą.
Kalbant apie ES ir Ukrainos santykius, jie ir toliau lieka aklavietėje. Jau beveik metus ES nuobodžiai traukia tą pačią dainą – ES yra pasirengus pasirašyti asociacijos susitarimą su Ukraina, tačiau tikisi pažangos teisminių institucijų reformoje, teisinių normų bei žmogaus teisių laikymosi ir efektyvios kovos su korupcija. Ukraina taip pat turi imtis selektyvaus teisingumo klausimo, sekti parlamento darbotvarkės trūkumus ir daryti pažangą reformose, kurios numatytos bendroje asociacijos darbotvarkėje.
Visos šios sąlygos yra galimybė Ukrainai, kurios ji gali greitai netekti, jei nesugebės pateikti apčiuopiamų rezultatų santykiuose su ES. Laikas bėga, o ir ES neketina laukti amžinai, kol Ukraina pagaliau apsispręs, kuriuo keliu eiti toliau. Asociacijos susitarimas su ES galėtų palengvinti šį apsisprendimą.
Šis susitarimas svarbus ne vien tik Ukrainai, bet ir ES. Savaime suprantama, jog Ukrainai jis svarbesnis, nes šalis pakeistų posovietinį kelią, kuriuo žengė lig šiol, į ES politinių ir socialinių vertybių kelią. Jis atvertų naujas rinkos su ES galimybes, o svarbiausia – atvertų ilgalaikę bei galimą narystės ES perspektyvą.
ES šis susitarimas taip pat naudingas, kadangi Ukraina yra strategiškai svarbi šalis, turinti 46 mln. vartotojų, su neištirtomis verslo bei rinkos galimybėmis bei yra pagrindinė energijos tranzito šalis. Kalbant apie Lietuvą, dėl bendros istorinės patirties, tarpusavio supratimo bei mentaliteto panašumų, abipusių gerų santykių ir simpatijų, galima būtų net numanyti, kad Ukrainos suartėjimas su ES ar net vieną dieną narystė joje, mūsų šaliai reikštų ir naują įtakingą politinį partnerį, kaip atsvarą senosioms ES valstybėms ar net tai pačiai Lenkijai, kurios ne visada girdi ar nori girdėti mažesniuosius, ypač posovietinius ES brolius.
Iš šio susitarimo abi šalys tikisi daug, tačiau realybė kol kas atrodo šiek tiek nuvilianti. ES yra pasiruošus tokiam pažangiam bendradarbiavimui su Ukraina, tačiau ne už dyką – ES aktyviai ir palaipsniui propaguoja ES standartus bei normas savo kaimynystėje ir neketina nuleisti kartelės. Ukraina, kaip ir kiti Rytų kaimynai, kurie nori pasirašyti bendradarbiavimo susitarimą su ES, turi laikytis įsipareigojimų. ES teikia pirmenybę tik toms Rytų šalims, kurios laikosi Asociacijos susitarime numatytų įsipareigojimų, taipogi – ES taisyklių ir normų.
Nors Ukrainos prezidentas V. Janukovičius teigia, kad Ukraina yra pasirengusi ir toliau rodyti iniciatyvą Rytų partnerystėje ir vystyti tolesnį bendradarbiavimą, nemažai įtakingų ES politikų daliai atrodo, kad tai yra nepakankama retorika iš Ukrainos pusės, norint pasirašyti Asociacijos sutartį su ES per viršūnių susitikimą Vilniuje lapkričio 28–29 dienomis.
Ukrainoje, siekiant narytės ES, yra padaryta pažanga, taip pat ši šalis parodė geranoriškumą, išleisdama iš kalėjimo opozicijos atstovą Jurijų Lucenką, tačiau ES politiniam elitui tai nėra pakankama. Nedviprasmiškai pabrėžiama, kad laukiama J. Tymošenko paleidimo, nes esą tokio rango politikai neturėtų būti kalinami dėl kaltinimų, kurie dabar formuluojami. Įdėmiai sekama Ukrainos bylų prieš politinius oponentus eiga ir vis pabrėžiama, kad Ukrainai reikėtų dar gerokai padirbėti, ypač žmogaus teisių, teisės bei teisėsaugos reformų srityje. Tai ne kartą savo kalbose pabrėžė ir ES vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai Catherine Ashton.
Neseniai Bratislavoje viešėjusi Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaite pažymėjo, kad „Ukraina ir toliau turi rodyti kitokį požiūrį į opoziciją, į opozicijos politikų įkalinimą, turi užtikrinti teisės pirmenybę ir toliau vykdyti teisėsaugos reformas“. Tai, anot prezidentės, – reikalavimai, kurie neturi išimčių.
Birželio pradžioje viešėjęs Vilniuje Danijos Europos reikalų ministras Nicolai Wammenas pažymėjo, jog Ukraina turi įgyvendinti daug jai keliamų demokratinių reikalavimų, įskaitant selektyvaus teisingumo ir buvusios Ukrainos Premjerės Julijos Tymošenko kalinimo klausimus. ES politinis elitas laikosi atkaklios politinės ir vertybinės retorikos Ukrainos atžvilgiu, nedarydamas jokių išimčių dialoge.
Nuo liepos 1 d. Lietuva perėmė pirmininkavimą Europos Vadovų Taryboje. Vienas iš Lietuvos pirmininkavimo užsienio politikos prioritetų bus Vilniuje vyksiantis Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimas bei Asociacijos susitarimo pasirašymas su Rytų partneriais, tarp jų – ir Ukraina. Lietuva Europos integracijos kelią jau nuėjo ir pati patyrė savo kailiu integracijos į ES pasekmes bei privalumus.
Lietuvos istorija panaši į jos rytinių kaimynų istoriją, todėl mūsų šalis šiandieną puikiai supranta šių valstybių politinę bei ekonominę padėtį. Lietuva, be abejo, yra suinteresuota, kad Ukrainos Asociacijos sutartis su ES būtų pasirašyta. Tai svarbus susitarimas ir Lietuvos ekonomikai, nes bus pradėtos taikyti Laisvosios prekybos dalies nuostatos, ir būtų suvienodinti muitų mokesčiai bei kiti tarifai.
Pirmininkavimo metu Lietuva bus šio svarbaus istorinio įvykio – ES ir jos rytinių partnerių santykių suartėjimo – tarpininkas. Tačiau vienai Lietuvai, net esant pačiu geriausiu tarpininku, būtų sudėtinga padėti Ukrainai patekti į ES. Geopolitiniai paskaičiavimai yra svarbūs politikoje, tačiau Ukrainos vyriausybės pasiryžimas taip pat yra labai svarbus.
Taigi, atėjo laikas tiek Ukrainai imtis ryžtingesnių veiksmų, vykdant esmines reformas, tiek ir ES toliau rodyti pastangas, kad padėti šaliai įstoti į Europos demokratijų klubą. Vis dėlto, manoma, kad būtent šiuo etapu tolesnė įvykių raida stipriai priklausys nuo Ukrainos pasirinkimo tarp Rytų ir Vakarų. O ES ir Ukrainos asociacijos sutarties pasirašymas Vilniuje turėtų būti ne atskirų politinių jėgų, o visos Ukrainos politinis laimėjimas. Manau, tai būtų ir ES laimėjimas.
Pabaigai norisi pafilosofuoti ir prisiminti populiarią, viliuos, skaitytojams girdėtą, ukrainiečių liaudies dainą „Ty ž mene pidmanula, ty ž mene pidvela“ („O juk tu mane apgavai, o juk tu mane pavedei“), kada mergina vis skiria pasimatymą vaikinui ir vis pati į jį ir neateina...
Daina tiesiog primena situaciją, kurioje jau kurį laiką yra atsidūrę ES ir Ukrainos santykiai: tiek ES nesiliauja atkakliai kelti vis naujų reikalavimų, tiek pati Ukraina yra nevienalytė – draskoma provakarietiškų ir prorusiškų pažiūrų, tarp kurių vidinis dialogas bei apsisprendimas dėl bendros šalies krypties ateityje yra ganėtinai sudėtingas.