Šiandien pažengusiu atsakomybės skalėje savo laikantis vartotojas arba pilietis dažniausiai savo pažangumą ir išskirtinumą sieja tik su “žalumu”. Moka pamoralizuoti , kad “Antarktida nutirpusi tiek, kiek turėjo būti tik 2060 m.” arba, dar gražiau, “šiandien išsivirėme kiaulpienių sriubytės. Ir sveika, ir ekologiška”. Tik pamiršo paminėti, kad tas kiaulpienes prie kelio rinko, kur nusėda visas Lietuvos benzino švinas.
Kodėl būdami tokie susirūpinę trečiu atmosferos sluoksniu, esam tokie madingai apolitiški? Kodėl yra madingiau rūpintis pingvinais, bet neturėti nuovokos, kas tavo apylinkės Seimo narys arba, kad tavo paties kaimynas verda narkotikus, o parlamente priimamas tavo du geriausius draugus diskriminuojantis homoseksualų įstatymas? Kodėl piktžolių sriubytė vis dar geriau atspindi mūsų pilietiškumą, nei normalus rūpestis savo kiemu ir valstybe?
Šitas kaip niekada populiarus fragmentiškos atsakomybės jausmas, būkime sąžiningi, ir yra orientuotas į žmones, kurie nenori būti atsakingi iš esmės, jie nori būti madingi, bet ne atsakingi. Ta prasme, nusipirkti kavos pakelį su žalia varlyte (kuri saugo Amazonės miškus) arba ketvirtadieniais užsukti į Tymo turgelį nusipirkti ekologiškos duonelės yra kaip ir viskas, kas reikalinga norint jaustis pažengusiu piliečiu, kuris gali pamokslauti kitiems. Nes mums patiems reikia to pilietiškumo tik tiek, kad užtektų palaikyti pokalbį padorioje kompanijoje. Daugiau tai jau būtų per daug, taip sakant.
Bet grįžkime prie to kaimyno, kuris pardavinėja narkotikus. Jis irgi patenkintas, kad gali netrukdomas darbuotis, nes jo kaimynus labiau jaudina akcijos bilietams į Braziliją (bent jau Robbie Williamso koncertą Taline) ar koktelių mados baruose, nei kaimynystėje besirikiuojančios nekontroliuojamų klientų eilės. Ar meras, liepiantis mums susimokėti už grafičių nuvalymą, kurių patys nepaišėme, ar Europos sąjunga, kuri bando nuplėšti kaukes visokiems išsisukinėtojams nuo mokesčių, kurie nuo mūsų nusuktus pinigus laiko šveicarijų bankuose. Nea, nes mes nepolitiški, taip madinga. O kam?
Bet rūpintis tuo, kas darosi tavo kieme, valstybėje, kaip sakydavo mano močiutė, - valyvumo klausimas. Nėra čia ko didžiuotis, kad šiandien tavo kojinės švarios ar akys netraiškanotos. Taip tiesiog turi būti. Čia out of question, kaip sako madingi madingų vietų lankytojai (tik jie sako tai dažnai ne vietoje).
Kaip lakuoti nagai iš sutrės nepadaro damos, taip ir eko duonytė ir madingi kokteiliukai baruose, kurie „gi augina ekonomiką!“ iš latro nepadaro atsakingo žmogaus. Jeigu tau nerūpi, kas tavo kieme ar mieste, tai ir liksi tik pliurpalų maišas, mados vėjų perpučiamas, lengvai nuspėjamas ir įkyrus savo tomis pačiomis varinėjamomis kalbomis ir pasirinkimais.
O dažniausiai tokie ribotos atsakomybės madingų vietų lankytojai, kai išsidalina savo vartotojiškais pasiekimais, pradeda žiovauti apie tai, kad netrukus reikės emigruoti. Nes, matote, ne toks čia gyvenimas. Kur matėte, kad viso proto akcininkai vaikščiotų ir raudotų, sakydami, kad jų samdytas direktorius- kyšininkas, korumpuotas vagis ir nieko jam padaryti negalima? Va, todėl tas akcininkas į valdybos posėdžius ir nevaikšto. O kam? Gi vis tiek nieko jis nepakeis.
Visi esame savo miesto, Lietuvos ir ES akcininkai (tegu nedideli) ir čia tik mūsų bėda (kartoju- mūsų), jeigu nežinome, ką su tomis akcijomis daryti. Jeigu neturi nuovokos, kokius įstatymus priima tavo valdžia, nereikia apsimesti pilietišku ir pasaulio likimu susirūpinusiu žmogumi.
Esame tik vartotojai to, ką mums patiekia kiti. Reklamos aukos, jeigu norite. Priklausomi nuo kitų žmonių nuomonės ir sprendimų. Esame tik akcininkai, kurie net su savo samdomu direktoriumi nesusitvarkome. Kurie net savo prezidento vardo nežinome.
Šitos mados praeis, ateis kitos. Bet būdami tik madingi, būsim pralaimėję.
Parengė Vytė Rūkaitė