Šiuo metu, Lettos teigimu (bei pagal oficialią statistiką), kai kuriose Europos valstybėse (Ispanijoje, Graikijoje, Italijoje) kas antras arba kartais netgi du iš trijų jaunų žmonių negali rasti darbo. Savo ugningoje kalboje Italijos vyriausybės vadovas pabrėžė, kad "to negali būti, tai nėra normalu, tai nėra tvaru, tai yra neįmanoma."
Savo neseniai parašytame straipsnyje dėsčiau labai panašų požiūrį. Gana akivaizdu, kad dideli jaunimo nedarbo mastai gali turėti labai rimtų ilgojo laikotarpio pasekmių visai ES ekonomikai. Negaudami darbo jauni žmonės negali įgyti įgūdžių, kurie vėliau bus labai svarbūs tolimesnei jų karjerai. Taip jiems yra užkertamas kelias nuosekliai tobulėti. Tikėtina, kad darbo jėga, kuri savo pirmuosius metus po studijų praleidžia tėvų namuose, bus mažiau gebanti tobulinti pramonės bei paslaugų sektoriaus procesus.
Vadinasi, tikėtina, kad darbo našumas bei ekonomika augs lėčiau. Kita problema - psichologinė. Niekaip negalintys susirasti darbo jauni žmonės patiria visuomenės spaudimą bei nesijaučia pilnavertėmis asmenybėmis. Šiuo metu pagrindinis ES politikų tikslas yra sugrąžinti tvarų ekonomikos augimą į Europą.
Jeigu laikysime žmogiškąjį kapitalą vienu iš ekonomikos augimo pagrindų, savaime suprantama, kad nesiimant skubių priemonių jaunoji Europiečių karta gali būti netinkamas pagrindas ilgalaikiam ekonomikos augimui.
Viskas, ką aprašiau viršuje, galima sakyti, yra oficiali ES institucijų ir politikų pozicija. Net ir iki Enrico Lettos kvietimo, Europos Komisija jau kurį laiką buvo ir yra tikrąja to žodžio prasme "apsėsta" kovos su jaunimo nedarbu. Birželio mėnesio Europos Vadovų Taryba, spręsianti ekonominės politikos klausimus, jaunimo užimtumo problemą nurodė kaip vieną pagrindinių susitikimo temų.
Dirbant ES institucijose jaunimo užimtumo problemos svarba taip pat yra tiesiog akivaizdi. Frazę "jaunimo nedarbas" čia kasdien galima išgirsti vidutiniškai mažiausiai po 50 kartų. Dar pakalbėjus su kolegomis stažuotojais, atrodo, kad situacija darbo rinkoje jauniems žmonėms yra tiesiog tragiška. Apie 90% mano kolegų neturi ir aktyviai ieško darbo. Deja, daugumai iš jų sėkmė kol kas nenusišypsojo. Aišku, galima kritikuoti jų darbo paieškos būdus ir bendrą supratimą apie įsidarbinimą bei darbo procesą. Bet čia jau būtų tema kitam straipsniui. Bet kokiu atveju, jaunimo užimtumo situacija Europoje iš pirmo žvilgsnio atrodo slogiai.
Daniel Gros: ES neturėtų koncentruotis ties kova su jaunimo nedarbu
Šiame visuotinio susirūpinimo dėl jaunimo nedarbo kontekste lyg žaibas iš giedro dangaus buvo praėjusią savaitę pasirodęs Daniel Gros straipsnis. Vienas įtakingiausių ES ekonomistų bei Europos politikos studijų centro direktorius išsakė prieštaringą nuomonę, kad Europos politikai ne iki galo supranta egzistuojančią problemą ir todėl ne ten deda akcentus savo formuluojamoje ekonominėje politikoje. Toliau pabandysiu aiškiai išdėstyti, ką jis turi omenyje.
Jaunimu, kurio nedarbo lygį skaičiuoja statistikos departamentai, yra apibrėžiama amžiaus grupė nuo 15 iki 24 metų. Gros pastebi, kad šią grupę sudaro dvi kitos labai skirtingos grupės. Pirmojoje iš jų - kurią sudaro žmonės nuo 15 iki 19 metų - dauguma jaunuolių vis dar mokosi mokykloje. Kiti, kurie dėl kažkokių priežasčių nebesimoko mokykloje, dažniausiai turi itin žemus įgūdžius ir nesugeba susirasti darbo netgi labai gerais ekonomikai laikais. Antroji grupė - jaunimas nuo 20 iki 24 metų. Dauguma šių jaunuolių turėtų mokytis universitetuose bei kolegijose. Kiti iš jų yra tie, kurie nusprendė nesiekti aukštojo mokslo arba baigė aukštąsias mokyklas gana anksti. Gros teigimu, šios grupės nedarbas tikrai yra didesnė problema nei pirmosios, tačiau ne tokia didelė, kokia ją laiko ES politikai. Kodėl, aiškinkimės toliau.
Bent kiek studijavę ekonomiką žmonės labai gerai žino, kad nedarbo lygis statistikos institucijų yra pateikiamas kaip "norinčiųjų dirbti, bet negalinčių rasti darbo" skaičius. Taigi, visur cituojamas "jaunimo nedarbo" lygis yra procentas jaunuolių, kurie yra užsiregistravę darbo biržoje, tačiau negali rasti darbo. Štai čia Daniel Gros randa neatitikimų tarp statistikos ir "sveiko proto". Pasirodo, kad ES valstybėse vidutiniškai tik mažiau nei 10% jaunuolių yra užsiregistravę darbo biržose. Vadinasi, tikrasis negalinčiųjų rasti darbo jaunuolių skaičius, anot Gros, yra žymiai mažesnis. Netgi, pavyzdžiui, Graikijoje. Pranešama, kad ten "jaunimo nedarbo" lygis yra apie 60%. Tokia statistika iš tiesų reiškia, kad 60% iš tų 10% užsiregistravusiųjų darbo biržoje negali rasti darbo. Vadinasi, iš tikrųjų, tik apie 6% iš visų jaunų žmonių (15-24 metų) negali rasti darbo Graikijoje, kur jaunimo nedarbas yra pats aukščiausias Europoje.
Po tokių savo skaičiavimų Daniel Gros daro iš pirmo žvilgsnio tiesiog šventvagiškai šiuo metu skambančią išvadą: ES institucijos ir politikai turėtų spręsti bendrą nedarbo problemą, o ne jaunimo nedarbo problemą. Autoriaus klausia: ar neturintis darbo paauglys yra didesnis praradimas visuomenei nei vieniša mama ar pagyvenęs darbininkas, kuris yra vienintelis šeimos pajamų šaltinis? Taip pat statistika rodo, kad jaunimo nedarbas daugumoje Europos šalių sudaro mažiau nei ketvirtadalį viso nedarbo. Be to, jaunimas dar turi galimybę studijuoti ir toliau tobulinti savo įgūdžius, kas dažnai yra neprieinama vyresniems darbo rinkos dalyviams. Taigi, vienas žymiausių ES ekonomistų yra pirmas aiškiai išsakantis tokią originalią poziciją: ES neturėtų skirti atskirų papildomų resursų kovai su jaunimo nedarbu.
Ar Daniel Gros yra teisus?
Mano nuomone, aukščiau aprašytame žymaus ekonomisto požiūryje yra daug labai vertingų ir tam tikra prasme "akis atveriančių" pastebėjimų. Ypatingai svarbu suprasti tikrąjį nedarbo mastą ir pateikiamos statistikos reikšmę. Ypatingai tam, kad su egzistuojančia problema būtų galima kuo greičiau ir efektyviau kovoti. Taip sakau dėl to, kad nesutinku su Daniel Gros išvadomis dėl keleto priežasčių.
Pirma, dauguma jaunų žmonių, kurie nesugeba rasti darbo, nėra užsiregistravę darbo biržoje. Tai akivaizdu kiekvienam, kasdien bendraujančiam su šiais žmonėmis. Didžioji dalis mano pažįstamų ES institucijų stažuotojų ieško darbo, tačiau nėra užsiregistravę darbo biržoje. Jie bando tiesiogiai susisiekti su darbdaviais ir jiems įrodyti, kad yra verti darbo vietos. Tokia situacija sumažina oficialius jaunimo nedarbo rodiklius. Taip pat to negali pastebėti ekonomistas, dirbantis vien su skaičiais, gautais iš Eurostat.
Antra, mano nuomone, Daniel Gros ne visai teisingai žiūri į jaunimo nedarbo problemą. Kadangi pagal išsilavinimą jis yra ekonomistas, autorius interpretuoja vien tik pačius skaičius. Po savo skaičiavimų (kurie be abejonės yra teisingi) jis pabrėžia, kad tik 6% jaunų žmonių neturi darbo. Vis tik ne čia yra tikroji problema. Tikrąją problemą atskleidžia tie 60%, kurie nori, bet negali rasti darbo. Negebėjimas rasti darbo sukuria ir atgrasinantį efektą, kai jaunimas praranda bet kokią viltį susirasti darbą ir jo kurį laiką net nebeieško. Tai sumažina oficialiąją nedarbo statistiką.
Skaitant Daniel Gros straipsnį supratau, kaip stipriai kartais skiriasi ekonomistų bei politologų požiūriai. Tai būtų mano trečioji priežastis, kodėl labai kritiškai žiūriu į jo išsakytus argumentus. Autorius pamiršta, kad jaunimo nedarbas turi ir psichologinius bei socialinius efektus, kuriuos jau įvardijau straipsnio pradžioje. Jaunimas, kuris yra ne tik mūsų ekonomikų, bet ir visuomenių ateitis, jaučia psichologinį spaudimą ir nepilnavertiškumą dėl to, kad nesugeba rasti darbo ir savęs realizuoti. Tai gali vesti į socialinius neramumus, nusikalstamumo didėjimą ir panašias problemas. Iš istorijos akivaizdu, kad supykęs jaunimas davė pradžią daugeliui kruvinų revoliucijų. Taigi, jaunimo nedarbo problemą reikia spręsti mažų mažiausiai dėl to, kad tokia istorija nepasikartotų.
Parengė Mantas Pupinis