Diskusijos apie ES gynybos politiką suintensyvėjo Europos Vadovų Tarybos prezidentui Hermanui Van Rompuy paskelbus apie ketinimus gruodžio mėnesio viršūnių susitikimą skirti ne kaip įprasta ekonominiams ar socialiniams, o gynybos klausimams aptarti. Todėl antrąjį šių metų pusmetį ES šalyse ir institucijose saugumo ir gynybos klausimams bus skiriama daugiau dėmesio, nei įprasta. Tai turės įtakos ir Lietuvos, kaip pirmininkaujančios šalies, darbotvarkei.

Apie ES ambicijas gynybos srityje MyEP kalbėjosi su Lietuvos nuolatinės atstovybės prie ES gynybos patarėju Robertu Šapronu.

Kodėl reikalingos vadovų diskusijos apie ES gynybos politiką?

Europos Sąjungai diskusijos gynybos klausimais nėra naujiena, jos vyksta nuolat ir įvairiais lygiais: diskutuoja gynybos ministrai, ambasadoriai, darbo grupės. Tiesa, valstybių vadovų lygmenyje jos vyksta kur kas rečiau, juolab, kad pastaraisiais metais Europos Vadovų Taryba, dėl visiems žinomų priežasčių, buvo susitelkusi ties ekonominiais klausimais.

Malonu, kad EVT prezidentas H. Van Rompuy nusprendė sušaukti atskirą susitikimą gynybos klausimams aptarti. Daugumoje ES šalių, kaip ir Lietuvoje, prezidentai ar vyriausybių vadovai taip pat yra ir vyriausieji kariuomenių vadai. Todėl galima sakyti, kad valstybių vadovų dėmesys saugumo ir gynybos klausimams yra natūralus. Juolab, kad aptarti jiems tikrai bus ką: ES šiuo metu vykdo tris karines operacijas (Bosnijoje, Malyje ir prie Somalio krantų), aktualėja naujos saugumo grėsmės (kibernetinis, energetinis saugumas), tuo metu mažėjančios ES šalių išlaidos gynybai kertasi su Europos ambicijomis vykdyti aktyvią užsienio politiką bei kelia grėsmę Europos gynybos pramonės ateičiai.

Natūralu, kad šiam vadovų susitikimui jau dabar intensyviai rengiamasi. Europos institucijose ir darbo grupėse yra diskutuojama dėl galimų gruodžio mėnesio sprendimų, taip pat dėl konkrečių temų, kurios galėtų būti parengtos šiai aukščiausio lygio diskusijai.

Taip jau sutapo, kad šis viršūnių susitikimas vyks mūsų pirmininkavimo pabaigoje. Tai reiškia, kad gynybos ir saugumo klausimai Lietuvos pirmininkavimo metu bus santykinai svarbesni negu, tarkim, dabar ES Tarybai pirmininkaujančių airių arba ankstesnių pirmininkų darbotvarkėse. Neabejoju, kad pasirengimas Europos Vadovų Tarybai bus bene svarbiausia tema ir Vilniuje rugsėjį vyksiančiuose ES gynybos ir užsienio reikalų Ministrų susitikimuose, kuriems pirmininkaus Europos Išorės veiksmų tarnybos vadovė Catherine Ashton. Pastaroji, beje, per antrąjį šių metų pusmetį ne kartą apsilankys Lietuvoje, todėl turės progos pati plačiau papasakoti apie šiuos pasirengimus Lietuvos auditorijai.

Apie kokio tipo sprendimus yra kalbama?

Apie galimus Europos Vadovų Tarybos sprendimus šiandien man dar kiek per anksti kalbėti. Problemos, kurias minėjau, yra gerai žinomos. Greitų ar paprastų receptų joms spręsti nėra.

Bus ieškoma atsakymų keliose srityse, viena jų - tai sutelkti investicijas į tuos gynybos sektorius, kurie leistų ES savarankiškai vykdyti karines operacijas. Lai būna turimi kariniai pajėgumai mažesni, bet kad būtų tinkami operatyviam panaudojimui. ES nedomina divizijos, kurių niekas negali pajudinti, kurios gali veikti tik savo teritorijos ribose. Tegu geriau tai būna brigada ar batalionas, tačiau toks, kuris galėtis vykdyti ir operacijas su Europos Sąjungos vėliava.

Šiuo metu Europos Sąjungos šalys išleidžia apie 200 milijardų eurų gynybos reikmėms, išlaikydamos 1,6 mln. karių. Tačiau tik labai nedidelė jų dalis gali būti realiai panaudotos ES operacijose.

Su bendromis operacijomis yra susiję ir kariniai įsigijimai. Europos gynybos agentūra skatina šalis ieškoti galimybių karinę įrangą ir techniką įsigyti bendrai. Tai leistų ne tik išsiderėti geresnes kainas, tačiau taip pat palengvintų ir atpigintų įrangos aptarnavimą operacijos regione, daug kas supaprastėtų.

Europos Sąjungos užsibrėžtas tikslas būti pajėgiai savarankiškai vykdyti sudėtingas karines operacijas reikalauja investicijų į technologiškai sudėtingas ir finansiškai imlias sritis, tokias kaip nepilotuojami orlaiviais, satelitai, transporto aviacija... Iki šiol šiose srityse europiečiams dažniausiai tenka kliautis JAV teikiama parama.

Investicijos į gynybos sektorių reikalingos ir tam, kad Europa išsaugotų technologinį sąveikumą su JAV. Vykstant nuolatinei karinių pajėgų modernizacijai, kur JAV išlieka lydere ir didžiausia inovatore, kyla grėsmė, kad Europos šalių ir JAV pajėgos karinių konfliktų zonose nebegalės sėkmingai veikti išvien. Juk jeigu tavo technologijos yra daug senesnės kartos, eidamas su JAV sąjungininkais į bendrą operaciją, gali būti nenaudingas arba net kelti pavojų.

Ar bendros Europos kariuomenės kūrimo klausimas yra debatų dalis?

Trumpas atsakymas būtų „ne“. Europa šiai dienai dar nepasirengusi bendrai kariuomenei, visų pirma politiškai. Tačiau tokių pasvarstymų išties galima rasti akademinėje spaudoje ar išgirsti iš atskirų politikų. Tie, kurie pasisako už federalinę Europą, paprastai mato bendrą kariuomenę kaip svarbų Europos vienybės simbolį.

Tačiau realybė yra tokia, kad galiojančios Europos Sąjungos sutartys numato, jog viskas, kas yra susiję su gynybos klausimais, yra valstybių prerogatyva ir gali būti sprendžiama tik vienbalsiškumo principu. Sprendimai yra valstybių narių, o ne europinių institucijų rankose, bet kuri šalis turi veto teisę su gynyba susijusiems sprendimams.

Europinės institucijos gali teikti siūlymus, rinkti žvalgybinę informaciją, tačiau sprendimus priima ir pajėgas suteikia šalys. Nemanau, kad artimiausiu metu tai kaip nors reikšmingai pasikeistų. Europos kariuomenės kūrimo entuziastų net Briuselyje nėra daug. Ir mums, kaip būsimiems pirmininkams, tai neatrodo prioritetinis klausimas.

Lietuvai kur kas svarbesni energetinio saugumo klausimai, bendradarbiavimas gynybos srityje su Rytų partneriais, kad ES, kiek galima labiau, per karinį bendradarbiavimą stiprintų saugumą ir stabilumą mūsų kaimynystėje. Tai yra tikslai, kurių mes sieksime organizuodami pirmininkavimo renginius, skatindami diskusijas ir kontaktus, aktyvesnį Rytų Partnerių įtraukimą į ES veiklą.

Kokios svarbiausios gynybos pramonės problemos Europoje?

Per Vadovų susitikimą bus daug kalbama ir apie gynybos pramonę. Mažėjant gynybos išlaidoms Europoje valstybės perka daug mažiau ginkluotės iš savo gamintojų. Tai reiškia, kad Europos gynybos pramonė, kuri daugelyje ES šalių yra svarbi ekonomikos dalis, negauna pakankamai didelių užsakymų. Kai gamini mažai, kyla savikaina ir tampi nekonkurencingu. Europos gamintojams vis sunkiau konkuruoti su tokių šalių kaip JAV, Rusija ar Izraelis. Uždaromos didelės gamyklos su visomis ekonominėmis ir socialinėmis pasekmėmis.

Lietuvos šio sektoriaus problemos tiek smarkiai neliečia, mūsų karinė pramonė yra santykinai kukli - be šovinių gamyklos ir kelių įmonių, kurios dalyvauja didesniuose konsorciumuose, ne kažin ką kariuomenėms gaminame. Tačiau šalims, kurios turi rimtą gynybos sektorių, tai yra didelis galvosopis.

Europiniame lygmenyje galima būtų rasti efektyvių sprendimų, tačiau labai dažnai jie tampa neįmanomais dėl politinių priežasčių. Pavyzdžiui, jei ekonominė analizė rodo, kad Europoje vietoje trijų pakaktų vienos karo laivų remonto bazės, tačiau jos įsteigimas reikštų, kad kitos dvi, tarkim, Ispanijoje ir Prancūzijoje turės būti uždarytos, klausimas išsyk tampa labai politinis. Juk būtų kalbama apie konkrečių darbo vietų panaikinimą, tegu ir ne pačių efektyviausių. Sunku patikėti, kad šių šalių politikai pritartų tokiems, tegu ir ekonomiškai teisingiems, sprendimams Europos konkurencingumo labui. Tačiau kuomet išlaikai tas remonto gamyklas arba aviacijos bazes, kurių visu pajėgumu nenaudoji, tuomet gynybos lėšos, kurių ir taip trūksta, yra panaudojamos labai neefektyviai.

Prisimenant prancūziškų karinių laivų „Mistral“ pardavimo Rusijai istoriją, ar gali būti rastas politinis sprendimas dėl kokių nors sąlygų, susijusių su karinės technikos pardavimu trečiosioms šalims?

Čia išties jautrus ir sudėtingas klausimas. Bendrai žiūrint, Europos Sąjungos šalys eksportuoja daug ginkluotės į įvairius pasaulio regionus, o ES yra viena didžiausių ginklų eksportuotojų pasaulyje. Ne paslaptis, kad vyksta arši konkurencija tarp gamintojų dėl kiekvieno užsakymo. Kiekviena šalis pati (o ne Europos Sąjunga) sprendžia kas, kam ir ką gali parduoti. Kita vertus, solidarumo principas, kuris labai akcentuojamas Europoje ir kuriuo paremtas Europos Sąjungos veikimas, lyg ir reikalautų, kad ES šalys tarpusavyje konsultuotųsi jautriais klausimais.

Todėl „Mistral“ klasės laivų pardavimas Rusijai ir post factum paskelbimas apie tai sukėlė keleto ES šalių, tarp jų ir Lietuvos, apgailestavimą. Juolab, kad šis įsigijimas buvo palydėtas aukštų Rusijos karininkų komentarų, susiejančių jį su 2008 m. karo Gruzijoje išmoktomis pamokomis. Lietuva ir mūsų kaimynės jau kėlė šį klausimą ES gynybos ministrų tarpe. Tikimės, kad anksčiau ar vėliau jautrių karinių technologijų perdavimo trečioms šalims klausimai taps glaudžiau koordinuojami ES viduje.

Kita vertus, turime suprasti, kad ekonominis imperatyvas šiuo metu kaip niekad svarbus gynybos pramonės sektoriuje. Trūkstant paklausos ES viduje, pardavimų trečiosioms šalims svarba tik augs. Tuo tarpu „Mistral“ atvejis rodo, kad Rusijos kariuomenė, kuri iki šiol kliaudavosi tik nacionaline pramone, palaipsniui atsiveria ir tampa viena iš rinkų užsienio gamintojams. Ši tendencija atrodo susijusi su vis didėjančiu Rusijos gynybos pramonės technologiniu atsilikimu. Todėl nenustebčiau, jeigu panašių įsigijimų būtų ir ateityje.

Kai kuriuose lygiuose yra diskutuojama, ar ES šalys narės turėtų derinti gynybos planavimo procesus, kokia yra Jūsų pozicija?

Visos šalyse yra skirtingi gynybos planavimo ciklai. Derinimas vien dėl derinimo neturi prasmės, juolab, kai kalbame apie labai skirtingo dydžio šalis ir kariuomenes. Kita vertus, yra daug galimybių kelioms šalims drauge spręsti konkrečius klausimus, pavyzdžiui, planuoti įsigijimus. Lietuvai išties prasminga derintis veiksmus su latviais ir estais, kurie turi panašią techniką, jos aptarnavimo poreikiai yra panašūs, o ir geografiškai esame artimi.

Netrukus turėtų būti pradėtas bendras Lietuvos, Latvijos, Estijos ir, galbūt, Lenkijos projektas dėl prieštankinės amunicijos įsigijimo. Bendras konkursas bus vykdomas per Europos gynybos agentūrą. Galima tikėtis, kad tokiu būdu pavyks nusipirkti pigiau, o bendradarbiavimo tradicija įsigijimų srityje tik stiprės.

Svarbu dar pabrėžti ir tai, kad nacionalinių karinių struktūrų ir pajėgumų planavimas reguliariai ir sistemingai vyksta NATO. Tikrai nematytumėm prasmės dubliuoti šių procesų Europos Sąjungos viduje. Labai aktyviai agituojame už kuo glaudesnį ES ir NATO bendradarbiavimą tiek operacijų rajonuose, tiek strateginiame lygmenyje.

Nuo liepos pirmos dienos įstojus Kroatijai, 22 iš 28 ES šalių narių kartu priklausys ir NATO. Kam reikia vystyti ES gynybos pajėgumus, kai yra NATO?

Svarbu suprasti, kad kariniai pajėgumai išlieka nacionaliniais iki to laiko, kol šalys neperduoda jų ES arba NATO operacijoms. Todėl tie patys gynybos pajėgumai, kuriuos, tarkim, Lietuva turi ar vysto yra aktualūs abiem organizacijoms. Tačiau nepaisant bendros pajėgumų bazės, NATO ir ES yra labai skirtingos organizacijos. Svarbiausia NATO paskirtis – bendra gynyba nuo išorės priešų, kurią užtikrina garsusis Šiaurės Atlanto sutarties 5-asis straipsnis, o gynybos klausimai yra visa ko centre.

Tuo tarpu Europos Sąjungoje gynybos politika yra kur kas platesnės bendros užsienio politikos dalis ir tik viena iš jos įgyvendinimo priemonių. ES turi daug priemonių ir svertų savo interesams pasaulyje atstovauti ir ginti – prekyba, politinės deklaracijos, sankcijos... Diplomatiniame fronte Europos Sąjunga jau įkūrė pilnavertį atstovybių tinklą visame pasaulyje, o C.Ashton asmenyje turi užsienio reikalų ministro atitikmenį. Tačiau yra daug situacijų, kai šios priemonės gali būti nepakankamos arba jų poveikis per lėtas. Todėl, neturint galimybės išsiųsti karinių pajėgų, ES potencialas sprendžiant konfliktines situacijas bei ginant savo interesus pasaulyje būtų smarkiai apribotas.

Sakoma, kad užsienio politika dažniausiai yra grindžiama „rykštės ir meduolio“ principu. Europos Sąjunga yra gerai žinoma kaip „meduolių dalintoja“ dėl savo dosnių pagalbos trečiosioms šalims programų.

Tačiau norint išties efektyvios politikos, ES vadovams labai praverstų ir įtikinama „rykštė“, kurios, dėl įvairių priežasčių, ji dar neturi. Kaip jau minėjau, karinė politika yra tvirtai išlikusi ES valstybių rankose. Negali susėdę prezidentas H. Van Rompuy su ponia C. Ashton nuspręsti, kad štai, vyksta karinis konfliktas, nusiųsime ten ES karines pajėgas. Iki to dar labai toli.

Tačiau kažkaip sistema veikia..?

Išties, nepaisant nei sudėtingų sprendimų priėmimo procedūrų, nei ekonominio sunkmečio, ES jau seniai vadovauja karinei operacijai Balkanuose, koordinuoja antipiratinę veiklą Somalio pakrantėje, ką tik pradėjo mokymo misiją Malyje. Kitaip tariant, karinis įrankis, nors dar nėra pakankamai aštrus ir įtikinamas, jau seniai ir gan sėkmingai naudojamas.

Kiek įmanoma, yra stengiamasi dirbti drauge su Jungtinėmis Tautomis, NATO ir kitomis tarptautinėmis organizacijoms. ES sukurti greito reagavimo pajėgumai - kovinės grupės gali būti panaudojami konfliktų regionuose per labai trumpą laiką, stabilizuojant situaciją iki tol, kol misijos kontrolę perimtų Jungtinės Tautos. Beje, nuo liepos 1 d. 120 Lietuvos karių budės D.Britanijos vadovaujamoje kovinėje grupėje.

Kokia dalis daugiamečiame ES biudžete numatyta gynybai?

Jei kalbame apie karinius klausimus – bendrame Europos Sąjungos biudžete tokios eilutės nėra ir artimiausiu metu nebus. Sutartyse aiškiai pasakyta, kad ES negali finansuoti gynybos išlaidų.

Karinėms operacijoms finansuoti egzistuoja visiškai atskiras ES karinių operacijų biudžetas, kurį suneša ir valdo ES valstybės, o administruoja tam tikslui įkurtas specialus komitetas vadinamas „ATHENA“. Pastarajam komitetui turėsiu garbės pirmininkauti ateinantį pusmetį.

ES šalys yra sutarę, kokios išlaidų kategorijos gali būti finansuojamos iš bendrųjų lėšų. Kiekvienos operacijos vadas komitetui pristato ir turi apginti savo išlaidų poreikius. Visas šių metų ES karinių operacijų biudžetas yra apie 30 mln. eurų, iš kurių Lietuvai tenka apie 0,25 proc. dalis.

Kitos su gynyba susijusios išlaidos Europos Sąjungos kontekste yra Europos gynybos agentūros ir Europos satelitų centro finansavimas. Iš viso, iš Krašto apsaugos biudžeto į šiuos Europos Sąjungos su bendra gynybos politika susijusius fondus Lietuva įneša apie pusę milijono litų per metus.