Prie šio judėjimo atstovų idėjų gyvybingumo šiuo metu prisideda ne tik ekonomikos augimo krizė, kuri parodė, kad tuščias ir itin spartus augimas anksčiau ar vėliau „perdega“, bet ir bendras nusivylimas taupymo priemonėmis, kurių įvairios ES vyriausybės ėmėsi apėmus krizei. Vieno iš judėjimo atstovų Budapešte užklausiau, kodėl jie yra ir prieš taupymo priemones – juk jos, regis, veda link mažesnės ekonomikos taip pat. Atsakė, kad taupymo priemonės ir recesija yra primetamos, o jų gyvenimo būdas – pasirenkamas, demokratiškas ir skatinantis dalyvavimą.
Mano sutikti prancūzai Budapešte rodo, kad galima peržengti net jau tampantį „tradiciniu“ atsakingo prieš aplinką gyvenimo įsivaizdavimą. Pavyzdžiui, rūšiuoju šiukšles ir važinėju dviračiu jau seniai. Tačiau šiuos prancūzus sutikau specialioje popietėje, kurioje dviratininkai buvo mokomi patys pasitaisyti dviračius. Važinėti dviračiu nebeužtenka. Mokėk jį pats ir pasitaisyti.
Kartu su jais sutiktas vienas prancūzas keliautojas, Budapešte užsibuvęs penkis mėnesius, bet netrukus gal kelsiantis sparnus, pavyzdžiui, man ir mano draugei padovanojo po savo darytą piniginę iš sulčių „tetra-pack“ pakelio (nuotrauką įdėjau). Budapešte taip pat yra vadinamoji „nemokama parduotuvė“, kur žmonės atneša savo daiktus, ir pasiima kitus patinkančius – pinigai tuose apsipirkimuose neegzistuoja. Birželio 1 dieną Budapešte Margaritos saloje vyks „neprieaugio“ piknikas, panašūs piknikai šią dieną planuojami kitose Europos šalyse.
Laikas keičiamas į laiką
Jau seniai norėjau išmokti prancūzų kalbą, tad išgirdusi, kad vienas iš prancūzų jos išties moko, užklausiau dėl pamokų. Paklausus, kiek pamokos kainuoja, jis atsakė, kad jam mokiniai moka duona, kitais dalykais. Taip jau nutiko, kad prieš daugiau nei metus iš to tėvynės ilgesio Budapešte esu išmokusi kepti lietuvišką duoną. Tad sukirtome rankomis.
Šiuo metu mokausi prancūzų, o už pamokas „atsiskaitau“: „fiksuota dalis“ - mano kepta duona, ir koks nors lankstus priedas - mano gaminta gira, varškės apkepas ir panašiai. Už tokio susitarimo slypinti idėja – mes keičiamės ne pinigais ar paslaugomis, o laiku. Prancūziškai tai vadinama SEL arba „Systeme d'échange locaux“. Kiek pamąsčius, viskas atrodo labai logiška: jeigu būčiau didžiulės kompanijos generalinė direktorė, viena valanda mano dienos kainuotų labai daug, daug daugiau, negu sumokėčiau už oficialiai perkamą pamoką. Nesu generalinė direktorė, bet savo laiką, kurį naudoju kepdama duoną ir gamindama maistą, keičiu į jo mokymui naudojamą laiką. Ir manau, jeigu mano draugystė su šiais prancūzais tęsis toliau, šitaip neformaliai prancūzų kalbą išmoksiu daug greičiau nei kokiame kalbų centre samdydama sertifikuotą mokytoją.
Pusė šalies – patys to nežinantys judėjimo atstovai
Dabar – apie pačias „neprieaugio“ idėjas. Mano Prancūzijoje gyvenanti teta yra išsamiai aprašiusi judėjimo ištakas, idėjas ir veiklą, todėl giliai nelįsiu.
Tačiau, kiek supratau iš pokalbių su savo prancūzų kalbos mokytoju, jų tikslas – ne pats ekonomikos mažėjimas, o subalansuotas, kultūros pilnas gyvenimas, kuriame dalijamasi ištekliais, kuriame daiktai tarnauja žmogui, o ne žmogus daiktams (savotiškas filmas, kuriame galima simboliškai įžvelgti, kaip pirma daiktai tarnauja žmogui, o vėliau žmogus daiktams, yra "L'écume des jours"). Judėjimas, kurio pagrindinis tikslas – cituoju – „laimė“.
Įdomu, kad tai, kam reikia atskiro judėjimo, mes Lietuvoje darėme ir vis dar darome savaime. Jau primiršau, kaip pasitaisyti dviratį, bet tikrai anksčiau mokėjau. Lygiai taip nemokamai kaip „nemokamoje parduotuvėje“ kartais keičiamės drabužiais su draugėmis, kartu gaminame valgyti, vieni kitiems padedame remontuoti butus, auginame pomidorus balkonuose, turime sodus, kuriuose mokame kompostuoti, o kaimuose vis dar dažnai naudojamės lauko tualetais, iš senų džinsų siuvame rankines, ant ežerų krantų rengiame pirtis, į kurias patys prisirenkame malkų, ir taip toliau.
Panašiai ir Vengrijoje. Paklausiau šio prancūzo, kaip, atvykęs į Budapeštą, jis sutiko vengrus „neprieaugio“ atstovus, kaip jie vieni kitus suranda. Jis atsakė, kad pusė šalies ir taip tokia yra, tik be politikos, tik nepriklauso „judėjimui“, bet tiesiog taip gyvena.
Išvada būtų tokia. Galbūt „neprieaugio“ judėjimo mintys ir šokiruoja žmones Vakarų kapitalistinėse šalyse, bet mes dar nesame taip toli atitrūkę nuo ganėtinai subalansuoto gyvenimo. Todėl galbūt mažiau jungtumėmės į patį judėjimą, kaip politinę ar ideologinę jėgą, nes jo siūlomas gyvenimo būdas ir taip neatrodo perdėm revoliucinis. Kitą vertus, kadangi toks gyvenimo būdas mums nesvetimas, galbūt ir daugiau „neprieaugio“ idėjų prigytų lengviau.
Parengė Vija Pakalkaitė