„Pradėsiu pataisydamas savo draugą Niallą. Jis klydo dėl telefono numerio. (kuriuo numeriu skambinti, jeigu noriu paskambinti Europai? – red.) Štai čia yra telefono numeris. Tai Catherine Ashton telefono numeris. Paskambinus šiuo numeriu išgirsti kompiuterio balsą: Vokietija – spauskite 1; Prancūzija – spauskite 2. Tai parodo, kas yra Europa.
Leiskite pasakyti kai ką kita. Manau, kad Europa buvo puiki idėja. Galiausiai dievų dievas Dzeusas rizikavo savo santuoka, pagrobdamas Europą – moterį, kurią įsimylėjo. Romėnų poetas Ovidijus rašė: „Kol atviroje jūroje jis nešė savo laimikį … jos dešinė ranka laikėsi už rago, o kita buvo atsirėmusi į jo nugarą“.
Europa buvo puiki idėja ir po kelių erų, kai po dviejų kruviniausių karų istorijoje ji nusprendė susivienyti. Kokia nuostabi istorija. Pirmiausia, šešios valstybės sudarė anglies ir plieno susivienijimą. Po to jos lėtai įkūrė bendrą rinką prekėms, svarbiausioms paslaugoms ir žmonėms. Demokratiją à la Cohnas - Benditas užtikrino Europos Parlamentas, o galiausiai buvo įvestas euras, reiškęs, kad nebeliko frankų, pesetų ir drachmų. Dabar Europos Sąjungai (ES) priklauso 27 valstybės. Euras karaliauja nuo pat Portugalijos iki Lenkijos sienų. Koks bus sekantis etapas? Žinoma, Jungtinės Europos Valstijos.
[Vokietijos politikas Danielis Cohnas – Benditas iš auditorijos sušunka „Taip!“]
Nacionalinio suverenumo užkariavimas
Pabandykite įsivaizduoti integraciją tarsi kopimą į Uolinius kalnus ar Alpes. Iš pradžių, arba papėdėje, viskas gražu ir lengva. Kylant aukštyn, kopti darosi sunkiau, retėja oras. Galiausiai pasiekiame statų skardį, tarkime, šiaurinę Eigerio pusę Šveicarijoje, - uolą, kuri simbolizuoja nacionalinio suverenumo šerdį.
Būtent čia mes esame šiandien, kai mus baigia palaidoti euras – daugiausia pasididžiavimo kėlęs pasiekimas. Nuėjome per toli, taigi ką reikia daryti toliau? Egzistuoja tik trys išeitys: atsitraukti, sustoti arba pulti. Ar šturmuosite viršukalnę ir kopsite Jungtinių Europos Valstijų link? „Tik pažvelkite į niekšus, luošius ir dykaduonius“.
Kadangi tai labai išsilavinęs kalnas, jis pridurtų, kad nebūna tikro suvienijimo be karo, per kurį stipriausi elementai prievarta įjungia likusius į vieną valstybę.
Būtent taip nutiko Italijoje, Vokietijoje ir, žinoma Jungtinėse Valstijose, kur pilietinis karas iš esmės tapo nacionalinio suvienijimo karu. Europoje tokio karo nebus ir ačiū Dievui už tai. Europos ateityje nesimato Otto von Bismarko ar Abrahamo Lincolno, o frau [Angela] Merkel, žinoma, nėra O. von Bismarkas.
Nacionalinės valstybės tvirtumas
Tačiau ką ši mirtina krizė mums sako? Ji sako, kad į viršukalnę galima kopti tik tada, jei to trokšti ir tai sugebi. Išskyrus tą atvejį, kai neturi nei noro, nei gebėjimų ir niekada jų neturėsi, nes: (a) negali atsisakyti ir neatsisakysi didžiausios dalies demokratinio suverenumo, kuris reiškia galimybę apmokestinti mokesčiais ir leisti pinigus; ir (b) nepriklausai tai pačiai kopiančiųjų partijai, su kuria būtų galima pradėti. Tik dviem, trims ar keturiems pakanka disciplinos ir ištvermės tęsti toliau. Likusieji turi antsvorio, šlubuoja arba pritrūksta oro.
Dabar palikime kalno metaforą. Politinė realybė yra ta, kad Europa yra bankrutavusi ir Vokietija nei nori, nei gali mokėti už likusias valstybes. Netgi Prancūzija yra bankrutavusi. Maža to, atsilikėliai nenori grįžti į stovyklą ir įgauti reikiamą formą per labai skausmingą vidinį režimą, kuris pražudė tiek daug jų vyriausybių.
Giliausia problema yra atkaklus nacionalinės valstybės užsispyrimas. Ji nenusileis, jei ant kortos bus pastatyta jos suverenumo esmė. Kaip sako vokiečiai, pinigai yra tas taškas, kur baigiasi draugystė. Tai galioja ir integracijai. ES daugiau nemindžiukuoja kalno papėdėje. Prieš ją stūkso šiaurinė Eigerio pusė.
Ar Europa jau tapo istorija? Mes dar nežinome. Tačiau mes tikrai žinome vieną dalyką: kad šis eksperimentas viena prasme žlugo, nes nuostabi 6-ojo dešimtmečio svajonė susidūrė su bjauria nacionalinės valstybės realybe, kuri neišnyks. Kalbant sąžiningai, kiek prancūzų, italų, vokiečių ar lenkų norės atsisveikinti su 2 tūkst. metų istorija? Kas norės, kad jiems būtų vadovaujama iš Briuselio, o ne jų pačių sostinės?
Leiskite užbaigti malda. Pasimelskime už tai, kad neišvengiama euro katastrofa, ambicingiausia šio eksperimento dalis, nepalaidotų likusios sąjungos dalies. Ir maldaukime Dzeusą, kad jis apsaugotų Europą nuo audringos jūros ir išneštų ją į jaukų, mažą uostą, nes Europa negali įveikti jūros, vadinamos nacionaline valstybe. Tačiau jei ji nuskęs, Kanada ir Jungtinės Valstijos neklestės. Amen. Ačiū.“