Patekusi į giliausios ekonominės ir institucinės krizės nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų gniaužtus, Europa ritasi nuo blogo dar blogesnio link. Galime paminėti bent kelias jai iškylančias kliūtis: Europai tenka kovoti su atotrūkiu tarp dorybingosios Šiaurės, kurios solidarumas jau išseko, ir Pietų, kurie atsilieka, taip pat su integracijos procesu, kurį stabdo valstybės, pavydžiai saugančios savo suverenumą, ir su piliečių nepasitenkinimu. Trumpiau tariant, aršiausiems oponentams tėra laiko klausimas, kada ES suirs.

Vis dėlto yra priežasčių manyti, kad Europa jau pasiekė dugną ir galbūt kyla aukštyn. Ženklai, kad tai jau vyksta, nėra akivaizdūs – tarkime, norint juos pamatyti, reikia padidinamojo stiklo ir nemenkos dozės optimizmo. Tačiau jie egzistuoja.

Bankų sąjunga, kuri būtina, norit išvengti dar vienos valstybės skolos krizės, regis, formuojasi. Gegužės 7 d. Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble pabrėžė, jog tai prioritetinis projektas, kurį jis norėtų matyti kuo greičiau įgyvendintą.

Prieš pusę metų atrodęs bežlungąs euras stiprėja, dabar akivaizdu – niekas Europoje ir Berlyne nenori, kad jo neliktų. Euro zonos narės irgi suvokė – negalės turėti bendros valiutos, jei nekoordinuos ekonomikos politikos.

Na o Berlynas sušvelnino savo poziciją dėl griežtų taupymo priemonių, nes suprato – geriausia turėti uolius partnerius Europoje, tik, žinoma, ne visiškai nukraujavusius. Briuselyje jau nuskambėjo pasikeitęs tonas. Prie permainų neabejotinai prisidėjo spaudimas iš Paryžiaus, Madrido ir naujosios Italijos vyriausybės pusės.

Žodžiu, tebesame tunelyje, tačiau jo gale matyti šviesa, kuri tikrai nėra iš priekio atvažiuojančio traukinio žibintai.