Stipriausią neigiamą poveikį nedarbas turi pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms, pavyzdžiui, socialinėms mažumoms, moterims, vyresnio amžiaus žmonėms bei jaunimui. Komisija pastaruoju metu nuolat pabrėžia jaunimo nedarbą kaip pačią didžiausią problemą dėl dviejų priežasčių.
Pirmiausia, jaunimo nedarbo mastai yra patys didžiausi ir kai kuriose valstybėse siekia netgi 50 %. Ar galite įsivaizduoti? Pavyzdžiui, Ispanijoje kas antras jaunas žmogus iki 25 metų neturi darbo daugiau nei metus. Iš to seka antroji priežastis, kodėl jaunimo nedarbas šiuo metu yra matomas kaip esminė ES problema – jos nesprendžiant turėsime prarastąją kartą. Dabar nedirbanti karta turės žymiai menkesnius įgūdžius ateityje kurti ekonominę gerovę.
Nedarbo mastai šalyse skiriasi
Kalbant apie ES nedarbo problemą, visada reikia turėti galvoje, kad bendra statistika yra šiek tiek apgaulinga. Nedarbo lygis labai stipriai skiriasi lyginant atskiras valstybes. Didžiausias nedarbas yra Ispanijoje (26,3 %), Portugalijoje (17,5 %), Airijoje (14,2 %) ir Kipre (14 %). Tuo tarpu situacija atrodo žymiai geriau Austrijoje (4,8 %), Vokietijoje (5,4%) ir Liuksemburge (5,5 %).
Iš statistikos atrodo, kad nedarbas šiose šalyse tikrai nėra esminė problema (bent jau kol kas), nors karts nuo karto asmeniniuose pokalbiuose iš vokiečių tenka nugirsti, kad darbo paieškos (ypač su universiteto diplomu) šiose šalyse taip pat nėra lengva veikla. Baigus universitetą, o ne profesinę mokyklą, yra ypač sunku rasti darbą „pagal profesiją“.
Pasižiūrėjus į skirtingų šalių statistiką, norom nenorom kyla mintis, kad šiomis aplinkybėmis negalima į nedarbą žiūrėti kaip į kažkokią bendrą ES problemą, kurią jau galėtume spręsti ES lygmeniu. Atrodo, kad didžiausią įtaką nedarbo lygiui šalyje turi skirtinga šalių ekonominė politika. Taigi, dalykas, kurio ES tikrąja to žodžio prasme neturi.
Šiuo metu tik kelios užimtumo politikos šakos yra griežtai reguliuojamos teisinėmis (t.y. griežtai privalomomis) priemonėmis. Pavyzdžiui, darbo sąlygos skirtingų šalių įmonėse. Šiaip jau užimtumo politika ES vykdoma vadinamuoju atvirojo koordinavimo būdu, kai Komisija pasiūlo šalims narėms tam tikras politikos gaires, o šalys narės vėliau jas bando įgyvendinti savo viduje. Nors po Europos semestro procedūros sukūrimo Komisija įgavo didesnes galias priversti šalis vykdyti jos rekomendacijas, šios galios vis dar nėra pakankamos, kad galima būtų kalbėti apie vieningą ES užimtumo politiką.
O tokia vieninga politika, atrodo, vis tik yra reikalinga. Neseniai Daniel Gros, Briuselyje įsikūrusio Europos politikos studijų centro vadovas, savo straipsnyje lygino ES ir JAV ekonomikos atsigavimą. Dar praėjusių metų rugsėjo mėnesį jis teigė neįžvelgiantis didelių skirtumų šių dviejų ekonomikų atsigavimo tempuose. Vis tik tokie skirtumai pradeda aiškėti. Kai ES kenčia nuo 12 % nedarbo lygio, JAV nedarbo lygis stabilizavosi ties 7,7 % ir, nors per daug nesileidžia, daugiau lyg ir nebekyla. Vadinasi, JAV daro kažką teisingai.
Galbūt jau būtų laikas pagirti jų daug kartų kritikuotą Federalinio rezervų banko vykdomą pinigų kiekio didinimo (angl. Quantitative Easing) politiką. Tai yra įmantrus būdas pasakyti, kad Centrinis JAV bankas labai geromis sąlygomis suteikia paskolas komerciniams bankams, kad jie galėtų tuos pinigus perskolinti žmonėms ir įmonėms. Federalinis rezervų bankas tokiu būdu iš esmės bando įtikinti ekonomiką, kad pinigų bus tiek, kiek reikės.
Taip bandoma nugalėti ekonomikoje įsivyravusį nepasitikėjimą ir sukurti augimą, kuris tuo pačiu kuria ir darbo vietas. Daugelis ekonomistų teigia, kad tokia politika galėtų padėti ir ES. Deja deja, Europos Centrinis Bankas to daryti negali paprasčiausiai dėl to, kad jo veikimą aprašančiuose dokumentuose nurodomas vienintelis šio banko tikslas – palaikyti pastovų kainų lygį. ECB negali skatinti ekonomikos!
Trumpai tariant, labai didelis žingsnis link efektyvios užimtumo politikos būtų ekonominių instrumentų centralizavimas. Vėl grįžtame prie to, kad ES, norėdama išspręsti šią ir kitas ekonomines problemas, turėtų vis labiau panašėti į valstybę.
Ką galima padaryti ir kas yra daroma?
Šitą skyrių pradėsiu paliūdėjimu: vis aiškiau suprantama, kad mūsų turimos žinios apie ekonomiką ir ekonominę politiką darosi kiek pasenusios. Jau kurį laiką nebeturim naujo Adamo Smitho ar, neduok Dieve, Karlo Marxo, kuris pasakytų ką nors naujo apie ekonomiką. Atrodo, žymusis ekonomistas Friedrich von Hayek buvo visiškai teisus, sakydamas, kad "the curious task of economics is to demonstrate to men how little they really know about what they imagine they can design."
Būtent tą ekonomika dabar ir demonstruoja Barroso, Andor ir kitiems užimtumo politika susirūpinusiems ES sprendimų priėmėjams. Jie tikrai bando daryti viską, ką jie ir visi jų pavaldiniai yra kada nors skaitę ekonomikos vadovėliuose. Deja, šįkart daug kas neveikia.
Sakyčiau, kad galima išskirti tris esmines užimtumo politikos rūšis, į kurių rėmus galima įdėti šiuo metu ES naudojamus instrumentus: aktyvios darbo rinkos priemonės; struktūrinės darbo rinko priemonės; tradicinis ES užimtumo politikos koordinavimas tarp valstybių narių. Manau, ekonomistai su manimi tikrai sutiktų dėl pirmųjų dviejų rūšių. Dėl trečios rūšies savitumo galima pasiginčyti, bet aš manau, kad trečia rūšis taip pat turėtų būti išskirta kaip turinti jai vienai būdingų savybių. Nuo jos ir pradėkime trumpą šių rūšių aptarimą.
Užimtumo politikos koordinavimas yra tai, ką mes esame tradiciškai įpratę vadinti ES užimtumo politika. Kaip jau minėjau anksčiau, Komisija tokiu atveju išleidžia rekomendacijų rinkinį valstybėms narėms, į kurį šios turėtų atsižvelgti vykdydamos savo šalies užimtumo politiką. Daugiausia naudos šiame procese duoda šalių atstovų daugiašaliai susitikimai, kur geriausiai su nedarbu kovojančios (ir kitas politikas įgyvendinančios) šalys pristato savo praktinius patarimus, kuriuos vėliau dalyvaujančios šalys mėgina pritaikyti savo šalyse. Taip vyksta vadinamasis abipusio mokymosi (angl. mutual learning) procesas.
Aktyvios darbo rinkos priemonės yra daugiausiai įgyvendinamos pačių šalių narių, nors apie jas daug diskutuojama aukščiau minėtuose abipusio mokymosi renginiuose. Tokiuose renginiuose Komisija ir geriausias priemones įgyvendinusios valstybės bando šalims narėms patarti, kurias priemones naudoti.
Aktyvios darbo rinkos priemonės yra tokie veiksmai, kuriais tiesiogiai kišamasi į darbo rinką, bandant pagerinti užimtumo situaciją. Pavyzdžiui, tokius veiksmus tradiciškai vykdo šalių darbo biržos, kurios bando surasti darbą registruotiems bedarbiams. Taip pat tokiomis priemonėmis yra laikomi įvairūs profesinio rengimo kursai bei netgi vadinamosios užimtumo subsidijos (arba tiesioginis darbo vietų kūrimas).
Pastaruoju atveju vieši pinigai yra nukreipiami labai konkrečioms naujoms darbo vietoms sukurti. Verslininkų bendruomenė ir tradiciniai ekonomistai aršiai kritikuoja tokias priemones, kadangi, jų nuomone, tik rinka gali nurodyti, kokios darbo vietos yra reikalingos. Anot jų, kuriant nereikalingus darbus problema tik padidinama, nors buvę bedarbiai ir yra laikinai laimingi gavę darbą.
Trečia kovos su nedarbu rūšis – struktūrinė užimtumo politika. Struktūrinės priemonės yra tokios, kurios bando paveikti visą sistemą, t.y. sukurti sąlygas tam, kad rinkos ekonomika pradėtų tinkamai funkcionuoti savaime bei darbo vietos būtų kuriamos dėl jų reikalingumo, o ne dirbtinėmis priemonėmis.
Struktūrines politikas visada akcentuoja tradiciniai ekonomistai bei verslininkai. Jų nuomone, pinigai, skirti kovoti su nedarbu, geriausiai veiktų, jei būtų nukreipti tiesiogiai į įmones (be ypatingų sąlygų). Tokiu atveju įmonės pinigus panaudotų optimaliausiu būdu, o tai paskatintų ekonomikos augimą, kuris savaime sukurtų naujas darbo vietas. Tokį požiūrį tradiciškai atstovauja šiandieniniai „taupymo“ šalininkai, kurie tuo pačiu metu yra ir didžiausi laisvos rinkos ekonomikos šalininkai. Jų nuomone, pirmiausia valstybės turi sutvarkyti savo finansus ir tik tada gali tikėtis, kad jų ekonomikos pradės augti.
Dirbtinis užimtumo skatinimas be stabilių valstybės finansų, anot jų, yra tik kelias į dar didesnes problemas. Taip pat jie dažnai pabrėžia švietimo svarbą. Ekonomika bus sveika ir veiks nepriekaištingai tik tada, jei darbuotojai turės įgūdžius, reikalingus rinkai. Deja, šiuo metu darbo jėgos turimų įgūdžių neatitikimas tiems įgūdžiams, kurių reikia rinkai, yra problema, kurią nuolat pabrėžia verslininkai. Struktūrinės politikos dažnai turi savybę pritraukti daug simpatijų dėl savo vidinio logiškumo bei nuoseklumo. Kad ir kaip ten bebūtų, kartais būtina imtis aktyvių priemonių, kadangi ekonomika pati viską sureguliuoti gali tik labai ilgu laikotarpiu. Tokiu atveju reikia prisiminti žymų John Maynard Keynes pasakymą: "ilguoju laikotarpiu visi būsime mirę".
Žinomų priemonių užimtumui skatinti arsenalas yra platus. Deja, jos dažnai nepadeda spręsti šių laikų ekonominių problemų. Belieka tikėtis, kad artimiausiu metu atsiras kas nors, panašus į Adam Smith arba John Maynard Keynes, t.y. ekonomistas ar jų grupė, sugebėsiantys pasiūlyti atsakymus naujų laikų problemoms. Matant, kas darosi pietinėse ES valstybėse, tikiuosi, kad pirmiau neatsiras žmogus, panašus į Karlą Marxą.
Parengė Mantas Pupinis