Kaip įvertintumėte ES vaidmenį palestiniečių ir Izraelio taikos derybose?
ES yra svarbi, bet tik kai viena iš „žaidėjų“ ir ne pati stipriausia. Sąjunga atlieka labai svarbų vaidmenį, padėdama palestiniečiams plėtoti institucijas, tačiau diplomatine prasme ES įtaka yra gerokai silpnesnė, lyginant su JAV, kuri pagrindinė „žaidėja“ Artimųjų rytų taikos derybose.
Politikos apžvalgininkai pastebi, kad ES užsienio ir saugumo politikos įgaliotinė Catherine Ashton turi griežtą poziciją Izraelio atžvilgiu. Tačiau vietoj to, kad rugpjūtį dalyvautų atnaujinant tiesiogines derybas Vašingtone, ji pasirenka kelionę į Kiniją.
Jos sprendimas nedalyvauti, buvo smarkiai kritikuotas Ispanijos ir Prancūzijos. Vėliau C. Ashton bandė taisyti situaciją vizitu į Vašingtoną ir Artimuosius rytus, bet akivaizdu, kad įgaliotinė nedaro jokių „stipresnių“ veiksmų: dar prieš jos kadenciją ES buvo tiek pažadų ir tiek mažai veiksmų Izraelio atžvilgiu ir ta tradicija tęsiama iki šiol. ES yra puiki, platindama pareiškimus, tačiau kai reikia imtis veiksmų, situacija pasikeičia. Vis dėlto po gegužės mėnesio Izraelio kariuomenės reido į vadinamąją Gazos flotilę, kai sulaikant laivą, gabenusį humanitarinę pagalbą į Gazos ruožą, žuvo 9 žmonės, Europos Parlamentas sustabdė ES – Izraelio prekybos santykių gilinimą.
Prancūzijos prezidentas Nicola Sarkozy, bandydamas stiprinti savo šalies įtaką sprendžiant Artimųjų rytų konfliktą, ne karto organizavo įvairius forumus. Kaip vertinate jo pastangas? Galbūt ES šalims reiktų aktyviau veikti ne ES rėmuose?
Kai kurie stebėtojai teigia, kad ES dosniai finansuoja Vakarų krantą, tikėdamasi, kad jis taps pavyzdžiu teroristinės organizacijos „Hamas“ valdomam Gazos ruožui ir ten gyvenantys palestiniečiai atsuks nugaras „Hamas“ . Kiek realu tikėtis, kad ekonominis proveržis Vakarų krante gali paskatinti proveržį diplomatijoje?
Tiesa, kad palyginus Vakarų krantą su su Gazos ruožu, pirmajame matyti ekonominis pagerėjimas. Gazos teritorijoje gyvenantys žmonės tai žino ir supranta, kad ekonominį nepriteklių kenčia dėl to, kad juos valdo „Hamas“. Manau, jei rinkimai būtų surengti šiandien, „Hamas“ nelaimėtų, dėl ko galbūt ši organizacija ir nenori naujų rinkimų. Bet ar to pakanka diplomatiniam proveržiui? Jei žmonės ir toliau nematys, kad reformos, gyvenimo lygio augimas bei smurto atsisakymas neveda į pagrindinį tikslą – savo valstybės sukūrimą – net ir Vakarų krante gyvenantys palestiniečiai bus labai nepatenkinti. Tokie dalykai kaip leidimai, kurie reikalingi norint įvažiuoti į žydų gyvenamas teritorijas, kelių blokados – labai erzina žmones, nepaisant šiek tiek geresnės ekonominės situacijos nei Gazos ruože. Be to, „Hamas“ visada gali tai panaudoti prieš Vakarų krantą valdančią „Fatah“, sakydami „žiūrėkite, jūs vykdėte reformas, atsisakėte smurto, bet vis tiek negavote valstybės“. Neseniai vienas palestiniečių atstovas situaciją apibūdino taip: „Izraeliečiai norėjo, kad palestiniečiai nutrauktų smurtą ir būtų pradėtos derybos, bet kai smurtas iš Vakarų kranto baigėsi, nebeliko reikalo derėtis“.
Kai kurie tyrinėtojai kritikavo Europos kaimynystės politiką (EKP), sakydami, kad jos nesėkmė buvo užprogramuota iš anksto, nesuteikiant narystės ES perspektyvos.
Nesutinku. EKP būtų galėjusi pasiekti rezultatų, jei „Hamas“ 2007 nebūtų laimėjusi parlamento rinkimų. 2004 – 2005 metais ekonominė situacija atrodė geresnė, kuri, įgyvendinant EKP, būtų galėjusi dar pagerėti. Problema slypi ne instrumentuose, kurie EKP pasitelkė, kiek konfliktuojančių šalių skirtumai. Izraelis pirmiausia nori saugumo ir tik paskui derėtis dėl sienų, o palestiniečiai tvirtina, kad reikia nustatyti sienas, nes saugumas jau yra užtikrintas. Jų požiūriai smarkiai skiriasi ir nei JAV, bei ES negali priversti konfliktuojančias puses bendradarbiauti. O jos to daryti nenori, nes trūksta pasitikėjimo ir lyderių abiejose pusėse. JAV ir ES gali padaryti tik viena: didinti pasitikėjimą derybomis, dialogu ir ekonominėmis iniciatyvomis panaudojant tam tikrą spaudimo dozę Izraeliui. Bet galiausiai izraeliečiams, gerokai stipresnei konflikto pusei, reikia padaryti didelį pasitikėjimo šuolį, tikintis, kad jei iškils saugumo problemų, JAV ir ES ateis gelbėti ir kad palestiniečiams, sukūrus valstybę Vakarų krante, ji netaps teroristų prieglauda. Bet tas „šuolis“ - labai didelis bet kuriai valstybei, ypač tokiai, kuri yra patyrusi holokaustą. Sunku tokio „šuolio“ nauda įtikinti tiek savo parlamentą, tiek piliečius, bet kai kurie lyderiai gali tai padaryti, jei gaunama nauda nusveria nuostolius.