Portugalijos rašytojas ragina Europą grįžti prie tikėjimo materialumu, o ne abstrakčia ekonomika

Kadaise politika įsiveržė į kalbos karalystę, užvaldė žodį ir ten pasiliko. Netrukus tą patį padarė ir ekonomika. Jau seniai ji nėra keitimasis materialiais daiktais ar žmogaus, augalo ar gyvūno likimo lėmimas (tarkime, medžių kirtimas). Dabar viskas iš esmės sprendžiama ženklų – skaičių ir raidžių – karalijoje. Tai tiesiog grįžimas į vaikystę: visi mes, europiečiai, tikime, jog ant popieriaus nubrėžtos linijos – ne šiaip sau linijos, jog jos lemia gerovę ar skurdą, portale „Presseurop“ rašo Portugalijos rašytojas Gonçalo M. Tavares.

Seniau buvo gerai suvokiamas skirtumas tarp ženklo ir daikto. Yra garsus posakis „Žodis ŠUO pats nesikandžioja“: galite pirštu paliesti raides „Š“, „U“ ar „O“, ir nieko jums nenutiks. Modernusis pasaulis geba tai atskirti. O primityvios gentys netiki, kad egzistuoja du atskiri pasauliai. Jiems ženklas reiškia daiktą. Elnio piešinys nėra piešinys – tai pats elnias.

Galima sakyti, jog Europa jau ištisus dešimtmečius vis labiau pabrėžia savo primityviąją pusę. Ji pradėjo vėl tikėti stebuklais. Faktiškai visa šiandieninė ekonomika priklauso abstrakčiajam pasauliui, raidžių ir skaičių karalijai, o ne apčiuopiamai, trimatei tikrovei.

Gonçalo M. Tavares

Nėra jokių abejonių, kad krizė Europoje kilo dėl daugelio skirtingų priežasčių, tačiau iš dalies problema ir ta, kad dabar susidūrėme su tikėjimo kaita. Abstrakcijos Bažnyčia – tikėjimas, jog popierius turi piniginę vertę – regis, baigia pasiekti aklavietę, ir išpažinėjų gretos retėja: kai kurie šio tikėjimo atsižada sąmoningai, kiti – nenoriai, tačiau dauguma – dramatiškai

Senoji ekonomika – tai dvi karvės, iškeistos į šimtą viščiukų, gamyklos ir mašinos, perkami ir parduodami medžiai. Tačiau palaipsniui gyvi padarai ir žemės hektarai pasitraukė nuo scenos, ir liko tik popieriaus lapeliai, prirašyti ženklų ir skaitmenų. Europa pavirto Naujuoju primityvizmo žemynu, kuriame žmonės pradeda elgtis tarsi Amazonės gentys, painiojančios ženklus ir tikrovę, tikinčios, jog raidė A arba tam tikras piešinys gali juos nužudyti ar amžinai prakeikti, rašo G. M. Tavaresas.

Iš tiesų, jei brūkšteltume sakinį „Šis popieriaus lapelis vertas šimto tūkstančių eurų“, juk nepatikėtume, kad tas, ką tik buvęs tuščias, lapelis staiga tapo vertas tokios sumos. Bet jei pažvelgtume iš kiek toliau, suvoktume, kad dėl šiandieninio ekonomikos smukimo iš dalies kaltas panašus procesas, tik vykstantis stambesniu mastu.

Čia, tikėjimo karalystėje, įsikūrė abstrakti ekonomika, teigia G. M. Tavaresas. Pavyzdžiu paimkime akcijas: žmonės, turintys popieriaus lapelį, paženklintą oficialia kokios nors finansinės institucijos emblema ar antspaudu (vėl ženklai!), tiki, kad tas lapukas vieną dieną yra vertas 2 eurų, kitą dieną – 1,5 euro, o po savaitės – jau 3 eurų. Žmogui iš šalies, nesuprantančiam šių reikalų, akcijų kurso kilimai ir kritimai atrodo labai keistai. Tai nėra nesvyruojantis tikėjimas ženklu, koks buvo būdingas primityviems protėviams. Tai kintantis tikėjimas – kiekvieną dieną ženklui priskiriama materiali vertė keičiasi.

Absurdiškiausia, kad šį tikėjimą abstrakcija, šį grįžimą prie primityvaus mąstymo, karaliaujančio šiandieniniame pasaulyje, lydi beprecedentis apčiuopiamų dalykų naikinimas. Europoje skerdžiami galvijai, išrenkami laivai, apleidžiami įdirbti laukai, sunaikinama ar sustabdoma įranga, nes negalima gaminti daugiau nei tam tikrą prekių kiekį. Metai po metų abu procesai paraleliai progresuoja: trimačių pasaulio elementų naikinimas ir dvimačio popieriaus, simbolizuojančio turtą, įsigalėjimas. Giliai širdyje žmonės patikėjo, kad turtas slypi ženkluose, o galvijai, laivai ir hektarai, nors, žinoma, irgi turtas, yra tik senovinė, išėjusi iš mados, netinkama turto forma. Taip sakant, nehigieniškas turtas, rašo Gonçalo M. Tavares.

Tad metai po metų buvo pirmyn ir atgal keičiamasi popieriukais. A4, A5 ar A6 formato lapeliai ėjo iš rankų į rankas. Ir – stebuklas – kaskart, pakeitus savininką, šių popieriaus lapelių vertė, regis, augo. Lyg stebuklinga lazdele mostelėjus: A pardavė lapuką popieriaus B, kuris jį perdavė C, o tas pardavė jį D. Pastarasis tiki, kad jo nusipirktas popiergalis dabar vertas tūkstantį kartų daugiau, negu buvo jo pradinė vertė.

Apibendrinant, nėra jokių abejonių, kad krizė Europoje kilo dėl daugelio skirtingų priežasčių, tačiau iš dalies problema ir ta, kad dabar susidūrėme su tikėjimo kaita. Abstrakcijos Bažnyčia – tikėjimas, jog popierius turi piniginę vertę – regis, baigia pasiekti aklavietę, ir išpažinėjų gretos retėja: kai kurie šio tikėjimo atsižada sąmoningai, kiti – nenoriai, tačiau dauguma – dramatiškai. Gali būti, kad traukiantis šiam tikėjimui, mes grįžtame prie kito. Kiekviena praėjusi diena, atrodo, sugrąžina dalį prarastos Materialumo Bažnyčios stiprybės – tikėjimo tuo, kas apčiuopiama: galvijais, laivais, dirbamais laukais ir mašinomis.

Europa toli pažengė į priekį, ir vystydama technologijas ir kitose srityse, tačiau europiečiams vis dar reikia apčiuopiamų, materialių dalykų. Juk nepasislėpsi nuo lietaus nupieštame name? Būtent dėl to atrodo, jog Europa tuo pačiu metu juda ir pirmyn, ir atgal. Nelengva padaryti tai, ko ji siekia: palikti už nugaros primityvųjį pasaulį ir vėl sugrįžti prie šiems laikams pritaikytų senųjų tiesų.

Turime vėl tapti materialistais – pažodine šio termino prasme. Grįžti prie senojo materializmo, kurio puikus pavyzdys – tie patys galvijai, ramūs ir sunkūs; jų svoris juk ir yra jų vertė, teigia G. M. Tavaresas.