Nebėra priešiškų stovyklų, blokų, Europa nebėra pasidalijusi. Netgi valstybių sienos daug kur nebesaugomos – vos prieš keletą dešimtmečių tai atrodė nepasiekiama svajonė.
Tačiau T. Brussig teigia pats nesąs susitaikęs su Europa. Terminą „Europos namai“ dar 1980 m. pirmą kartą pavartojo Michailas Gorbačiovas. Dėl šios idėjos M. Gorbačiovas paaukojo Sovietų imperiją, teigia T. Brussig. Jis leido Rytų Europos blokui pasitraukti iš Tarybų Sąjungos ir pritarė Vokietijos susijungimui bei NATO plėtrai į Rytus. Tarybų Sąjunga subyrėjo ir trys buvusios tarybinės respublikos prisijungė prie ES. Tačiau kai likusios postkomunistinės šalys ėmė belstis į Europos namų duris, ši užtrenkė jas joms prieš nosį.
Su Ukraina, kuri 2004 m. Oranžinės revoliucijos metu atsikratė autoritarizmo, elgiamasi dar griežčiau. Kijevo revoliucionierius įkvėpė Europos idealai bei skatino perspektyva tapti Europos dalimi. Taiki kova už demokratiją, laisvę ir įstatymų laikymąsi – jei tai nėra europietiška, tai kas tuomet, klausia T. Brussig. Tačiau Ukrainai neleidžiama tapti ES nare.
Dažnai sakoma, jog „Europa turi būti jaučiama širdimi“. Oranžinės revoliucijos dalyviai, o taip pat ir M. Gorbačiovas taip ir jautėsi, rašo „Presseurop“, bet jiems vis dėlto nepavyko patekti į oficialiąją Europą. Tuo tarpu danams, airiams ir kitiems, kurie Europos konstitucijai ištarė „ne“, vis vien teko likti ES. Arba jie buvo vėl ir vėl klausiami to paties, kol galiausiai pasiektas norimas rezultatas.
Todėl, rašo T. Brussig, negaliu sutikti, kad „Europa jaučiama širdimi“. Ji greičiau yra biurokratų kūrinys, gana naudingas kasdieniniam gyvenime – tik pagalvokite apie privilegijas, kurias suteikia „Europos vartotojo“ statusas.
Didžiausia bendros „Europos tapatybės“ kliūtis yra kalbos barjeras. Visi žino, kad bendrauti gimtąja kalba yra visai kas kita, negu svetima. Deja, nepanašu, kad kada nors artimoje ateityje dauguma europiečių tarpusavyje bendraus ta pačia gimtąja kalba. Kiekvienas Europos politikas dabar kalba savo kalba, suprantama tik mažai Europos daliai. Kadangi kalba ir gražbylystė yra esminis politikų skiriamasis bruožas, Europos politikai daugumai piliečių ir toliau atrodys kažkokie svetimi, o Briuselis – lyg nutolusi ir beasmenė kosminė stotis. Ir to niekaip negalima pakeisti.
Kai kurie žmonės dievina savo automobilius. Kiti tikina, kad automobilis yra „tiesiog patogus daiktas“. Tas pats ir su Europa: mes galėtume ją jausti savo širdyse. Laimei, ji funkcionuoja ir būdama tokia, kokia yra, rašo „Presseurop“.