2011 m. sausį Vengrija, kurios ministras pirmininkas Viktoras Orbánas akivaizdžiai linksta į autoritarizmą, pusmečiui stos už ES vairo. Remiamas trijų ketvirčių balsų daugumos šalies parlamente ir netrukdomas padrikos opozicijos, Vengrijos ministras pirmininkas ką tik priėmė naują žiniasklaidos kontrolės įstatymą, kuris leis jo vyriausybės kontroliuojamos žiniasklaidos tarybos pagalba įtakoti ir finansiškai žlugdyti nepriklausomas žiniasklaidos kompanijas bet kokiu pretekstu, koks tik politikams atrodys tinkamas.
V. Orbáno vyriausybė jau perėmė daugumos Vengrijos viešųjų institucijų kontrolę. Negana to, premjeras suerzino ir Bratislavą, pasiūlęs Vengrijos pasus Slovakijoje gyvenančių vengrų tautinės mažumos atstovams.
V. Orbánas yra kur kas talentingesnis ir labiau patyręs politikas nei velionis J. Haideris, teigia „Gazeta Wyborcza“. Karjerą jis pradėjo nuo demokratinio opozicijos judėjimo, o jo atkaklumas daro įspūdį – pralaimėjęs dvejus visuotinius rinkimus iš eilės, galiausiai jis vis dėlto grįžo į valdžią. Deja, jam būdingas populizmo, Panonijos mesianizmo ir 19-ojo amžiaus nacionalizmo mišinys gali būti kur kas pavojingesnis nei „haiderizmas“.
Bet niekas Europoje į tai nereaguoja, išskyrus žiniasklaidą. Nė vienas ES vadovas nėra ištaręs jokio kritiško komentaro apie V. Orbáną. Prislėgta euro bėdų, Europa užsiaugino storą odą. Imtis sankcijų prieš Vengriją, kaip anuomet buvo pasielgta su Austrija, žinoma, nėra reikalo. Tačiau kas nors bent galėtų pasakyti V. Orbánui: „Viktorai, eini ne ta kryptimi! Kodėl, šitaip remiamas visuomenės ir matydamas tiek daug laukiančių didžiulių iššūkių, tu griauni demokratiją?“, rašo „Gazeta Wyborcza“.
Populizmas šiuo metu yra visos Europos, nuo Balkanų iki Italijos bei Prancūzijos, liga. Kiekvienas vadovas užsiėmęs savomis problemomis ir nekiša nosies iš savo kiemo. Europa praranda ne tik savo jautrumą ir pasitikėjimą savimi, bet ir sugebėjimą apsiginti. O juk mums bendra yra ne tik vieninga rinka, biudžetas, euras ar Šengeno erdvė, bet ir demokratijos principai. Argi norime jų atsisakyti? - klausia „Gazeta Wyborcza“.