Lisabonos sutartimi padidintos piliečių teisės: teisiškai saistančia tapo Pagrindinių teisių chartija, ir buvo įteisinta pirmoji ES tiesioginės demokratijos forma – Piliečių iniciatyva.
Tai reiškia, kad 1 mln. europiečių įgyja tokią pat teisę, kokią ligi šiol turėjo ES Taryba ir Europos Parlamentas (EP) – tiesiogiai pareikalauti EK imtis veiksmų jiems svarbioje srityje, pvz., vartotojų apsaugos, aplinkos standartų ar darbo sąlygų klausimais. Taigi visuomenė gali tiesiogiai pateikti problemas ES politikams ir prisidėti prie ES valdymo, kelti reikalavimus atvirai diskutuojant su ES politikais ir nesiribojant tik savo šalies viešąja erdve. Tikiuosi, kad šia galimybe bus plačiai naudojamasi.
Lisabonos sutartis suteikė daugiau galių šalių parlamentams: teisę nagrinėti dar nepriimtus ES įstatymo projektus ir reikšti priekaištus, kai atrodo, kad klausimus prasmingiau spręsti nacionaliniu lygmeniu.
Sutartis sustiprino EP galias tvirtinti ES įstatymus ir biudžetą. Dabar EP įgijo teisę priiminėti beveik visus įstatymus kartu su ES Taryba (valstybių narių vyriausybių atstovais), reikšti nuomonę teisę dėl visų ES metinio biudžeto išlaidų, pagal demokratijos standartus kontroliuoti ES politiką žemės ūkio ir prekybos srityse. Tokiu būdu ES įgyja didesnį politinį legitimumą. Tikiuosi, kad dabar ir visuomenė geriau suvoks ES sprendimus ir juos labiau laikys savais. Taigi parlamentai ir piliečiai tikrai laimėjo iš naujos sutarties. Tačiau nemanau, kad kitos ES institucijos prarado galių.
Europos Vadovų Taryba (EVT) veikia jau 30 metų, tačiau tik dabar įgijo ES institucijos statusą. Ji vienintelė įgaliota spręsti solidžiausius strateginius klausimus, kuriems reikia aukščiausio lygio pritarimo iš visų 27 valstybių narių.
EK pirmininko J.M. Baroso ir EVT pirmininko H. Van Rompuy bendradarbiavimas ekonominiais klausimais krizės sąlygomis parodė kaip naudinga turėti Lisabonos sutartyje numatytą nuolatinį EVT pirmininką, kad būtų užtikrintas ES veiksmų nuoseklumas.
Solidesnėmis tapo EK galimybės siūlyti teisės aktų projektus, teikti itin svarbias technines praktines žinias, formuluoti bendrą ES interesą ir ginti jį pagal ES teisę. Vidaus rinkos, finansų rinkų, socialinės politikos, sanglaudos, energetikos, klimato kaitos, žemės ūkio, transporto klausimais pasiekti rezultatų gali tik EK, nes turi išteklius, tinklus ir praktines galimybes.
Taryba, kur susirenka visų šalių ministrai, dabar yra veiksmingesnė, nes sprendimus dažniau priima kvalifikuotos daugumos balsais.
O kritika dėl to, kad dabar daugiau lemia vyriausybių tarpusavio derybos? ES visada veikė ir veiks kaip organizacija, kuri siekia valstybių atstovų kompromiso ir kartu iškyla virš atskirų šalių interesų. Ji yra daugiau nei tradicinė tarptautinė organizacija, bet ji ir nėra federacinė valstybė ir nepretenduoja į federaciją. Lisabonos sutartyje pakartotas „glaudesnės sąjungos“ siekis – noras suartinti Europos tautas nenaikinant ir nemenkinant valstybių narių.
Kaip paprastai, naujovėms įdiegti prireikė šiek tiek laiko. Tačiau praėjus 12 mėnesių aš darau išvadą, kad ES dabar veikia geriau ir kad dėl Lisabonos sutarties ji tapo demokratiškesne ir skaidresne. Ta sutartis turi didelį potencialą, ir jį verta panaudoti visų europiečių labui.