Airijos atvejis ne tik smarkiai komplikavo euro zonos silpnybių vertinimus, bet ir sujaukė atskaitos taškus tiems, kurie iki šiol mėgdavo remtis Airijos sėkmės modeliu. Graikijos atveju diagnozė buvo gana paprasta – valstybė pateko į bėdą, nes gyveno iš pigių pinigų, naudodamasi žemomis palūkanų normomis euro zonoje, išlaidaudama ir rimtai nežiūrėdama nei į protingos biudžeto politikos principus, nei į struktūrinių reformų vykdymą. Taip pat aiškūs ir receptai – reformuoti ekonomiką, sudaryti sąlygas konkurencijai daugelyje sričių, kurios iki šiol apsaugotos nuo naujų įmonių įėjimo į rinką, ir sutvarkyti viešuosius finansus. Dar pageidautina ateityje pateikti tikrovę atitinkančią informaciją apie finansų būklę.

Tuo tarpu Airijos sunkumai yra kitokie. Kaip neseniai „Financial Times“ teigė Airijos Finansų ministras, Airija yra konkurencingiausių pasaulio šalių dešimtuke, jos gyvenimo kokybė pagal įvairius parametrus yra viena aukščiausių pasaulyje. Išskyrus žemės ūkį, kuriame Airija iki šiol linkusi saugoti rinką nuo išorės konkurencijos, daugelyje sričių Airijos ekonomika yra produktyvi ir konkurencinga, palaikoma gausių užsienio investicijų. Pajamų lygis vienam gyventojui tebėra vienas didžiausių ES. Tiesa, yra analitikų teigiančių, jog Airijoje kaip ir Ispanijoje nuosmukį šalyje pradėjo sprogęs nekilnojamo turto ir statybų „burbulas“ (beje, įdomu, kiek tokį burbulą išpūtė ES finansuojami projektai). Tačiau galima sutikti su "The Economist" komentatoriais, jog labiausiai Airija nukentėjo dėl pažado garantuoti jos bankų įsipareigojimus. Būtent bankų problemos pastūmėjo Airijos vyriausybę kreiptis į ES finansinės paramos, kitaip šalies biudžetas būtų tiesiog neatlaikęs garantijų už bankų įsipareigojimus svorio.

R.Vilpišauskas
Airijos atvejis taip pat pateikia dar bent porą pamokų Lietuvai ir kitoms šalims, kurių elitas mėgsta remtis jos pasiekimais. Pirmiausia, jis rodo, jog neužtenka vykdyti protingą politiką tik kai kuriose srityse, pavyzdžiui, švietimo ir mokslo, užsienio investicijų ar biudžeto politikos klausimais

Ką reiškia „per dideli, kad bankrutuotų“ bankai ir kiek jų gelbėjimas prisideda prie šalies ekonomikos ilgalaikių sunkumų, ypač dėl moralinės rizikos problemų ir rizikingo elgesio skatinimo, yra svarbi tema ir jos įvertinimas geriausiai galėtų parodyti Airijos problemų ištakas ir mastą. Tačiau šiuo atveju svarbi ne tiek Airijos situacija, kiek jos poveikis euro zonai ir jos tolesnei plėtrai. Tuo pačiu ir Lietuvos stojimo į euro zoną (per)vertinimui.

Brianas Lenihanas
Airija, kaip ir Graikija, glaudžiais prekybos ir investicijų ryšiais susijusi su kitomis ES šalimis (tiesa, pirmiausia su Didžiąja Britanija – ne euro zonos šalimi). Nors ne visos finansinę paramą jai pasiūliusios ES valstybės tai darė dėl to, jog jų bankai turi finansinių reikalų su šios šalies finansinėmis institucijomis (beje, šį kartą ir Slovakija nusprendė prisidėti prie paramos Airijai), tačiau Airijos atvejis rodo, jog tarpusavio ryšiai tarp ES šalių ir tarp skirtingų ekonominės politikos sričių atrodo gana stiprūs. Kai kurios ES šalys paramą Airijai netruko susieti su Airijoje taikomo žemiausio ES pelno mokesčio (12,5 proc.) padidinimo klausimu. Gerai, kad Airijos vyriausybė nenusileido šiuo klausimu ir nesutiko padidinti pelno mokestį mainais už finansinę paramą. Sunku atrasti priežastinį ryšį tarp dabartinių Airijos finansinių problemų ir konkurencingo pelno mokesčio tarifo, prisidėjusio prie didelių užsienio investicijų įplaukų (beje, turbūt ES institucijos ir jos valstybės narės labai neprotestavo tada, kai Airija garantavo savo bankų įsipareigojimus). Nors ir galima teigti, kad mažas tarifas reiškia mažesnes įplaukas į biudžetą, tačiau ilgalaikiu laikotarpiu jis svariai prisidėjo prie didesnių investicijų ir ligšiolinių Airijos ekonominių pasiekimų. Juk veikiausiai dėl to, jog jis iš tiesų pasiteisino pritraukiant užsienio investicijas, juo taip nepatenkinti kai kurių ES valstybių narių politikai.

Pamokos Lietuvai: svarbu ne tik mokesčiai

Airijos atvejis taip pat pateikia dar bent porą pamokų Lietuvai ir kitoms šalims, kurių elitas mėgsta remtis jos pasiekimais. Pirmiausia, jis rodo, jog neužtenka vykdyti protingą politiką tik kai kuriose srityse, pavyzdžiui, švietimo ir mokslo, užsienio investicijų ar biudžeto politikos klausimais. Klaidos tokiais klausimais kaip įmonių bankroto ar konkurencijos politika gali labai greitai sugriauti pasiekimus kitose srityse. Ilgalaikiam ekonomikos augimui svarbi ir konkurencinė aplinka, ir protinga biudžeto politika, ir mokesčiai, ir struktūrinės reformos bei investicijoms palanki aplinka, ir kokybiškos institucijos, sudarančios kuo mažiau paskatų korupcijai. Proveržiai vienoje ar kitoje srityje nereiškia ilgalaikės plėtros. Žinoma, apskritai, jokia politika negali garantuoti nuolatinio ekonomikos augimo, o tuo labiau, pajamų lygio didėjimo visiems. Tačiau nuosekli, suderinta politika gali padidinti sėkmės galimybes.

R.Vilpišauskas
Ar tokiu atveju belieka tik kiti du – federacija ar dezintegracija, kol kas sunku pasakyti.

Kitas svarbus dalykas – dešimtmečio ar panašaus laikotarpio augimas negali atpalaiduoti politikų. Šiame dešimtmetyje pasirodė ne viena knyga apie Airijos sėkmės priežastis ir jos fenomeną. Nors nemažai autorių pabrėždavo ne tik vyriausybių nuopelnus, kuriant ekonomikos augimui palankią aplinką, bet ir sėkmės ar palankiai susiklosčiusių aplinkybių svarbą, tačiau atrodo, jog Airijos iškilimas į turtingiausių ES valstybių būrį galėjo prisidėti prie patikėjimo, jog šalis apsaugota nuo ekonomikos nuosmukių. Galbūt analogija ir nėra visiškai tinkama, bet atrodo, jog Lietuvoje nuo 2000 m. nuolat augant ekonomikai, daugelis politikų taip pat buvo patikėję, kad tai tęsis dar ilgai. Bent tiek, kiek reikia, kad būtų perrinkti. Šis pastebėjimas nėra vien į praeitį nukreiptas moralizavimas. Jis labai aiškiai rodo, kad valstybei norint ne tik išlikti esamoje padėtyje konkurencingumo ir gyvenimo kokybės atžvilgiu lyginantis su kitomis šalimis, bet ir pakilti aukštyn pagal įvairius rodiklius, ko siekia Pažangos strategiją rengianti Lietuva, reikia nuolat ir sutartinai stengtis. O sutarimo ir nuoseklumo Lietuvoje, švelniai tariant, trūksta.

Vieninga valiuta ES nepavertė viena valstybe

Ramūnas Vilpišauskas
Prieš daugiau nei dešimtmetį kuriant euro zoną ES buvo diskutuojama, ar vieninga valiuta ir vieninga pinigų politika lems ir judėjimą politinės sąjungos (federacijos) link. Buvo teigiančių, jog įvedus vieną valiutą ją naudojančioms šalims neišvengiamai teks labiau derinti ir galiausiai suvienodinti kitas ekonominės politikos sritis (mokesčius, biudžetus, socialinę paramą ir pan.). Paprastu, bet iliustratyviu pavyzdžiu gali būti kai kurių Vokietijos komentatorių pasipiktinimas, kad Graikijos piliečiai gali mėgautis santykinai dosniomis pensijomis ir kitokiais socialinės politikos privalumais, nors jų produktyvumas yra daug mažesnis nei Vokietijos. Vieninga valiuta iš tiesų geriau parodė tokius skirtumus tarp euro zonai priklausančių šalių. Be to, buvo manančių, jog judėjimas federacijos link gali vykti ne tiek dėl funkcinio poreikio, kiek dėl to, jog šiuo postūmiu pasinaudos federaciją palaikantys ir ES politinį vaidmenį pasaulyje (bei reguliuojant rinką) norintys stiprinti politikai.

Šios prognozės bent kol kas nepasitvirtino. Tačiau matome, jog Graikijos, Airijos ir euro zonos apskritai finansų būklė atgaivino diskusijas apie fiskalinės sąjungos bei federacijos poreikį euro zonoje. Vis daugiau analitikų tvirtina, kad euro zona neišgyvens be politinės jos narių sąjungos. Tai neišvengiamai kelia klausimų Lietuvai ir kitoms dar į euro zoną tik ketinančioms stoti šalims. Yra ir tokių, kurie tvirtina, jog euro zona apskritai neišgyvens, arba turės atsisveikinti su tokiomis šalimis kaip Graikija, jei jos ir toliau nesugebės padidinti konkurencingumo. Tiesa, daugelis pamiršta ir kitą galimybę – euro zonos šalių struktūrinių reformų įgyvendinimą, pasinaudojant krize ar jai verčiant.

Reformos – mažiausiai tikėtinos

Paskutinis scenarijus kol kas atrodo mažiausiai tikėtinas. Ar tokiu atveju belieka tik kiti du – federacija ar dezintegracija, kol kas sunku pasakyti. Tačiau atrodo, jog vieningos valiutos gyvavimo dešimtmečio jubiliejus kartu su ekonomikos nuosmukiu daug aštriau iškėlė klausimą apie pasirinkimą tarp gyvenimo nacionalinėse valstybėse su viena valiuta ir vienodai rimtu požiūriu į protingos ekonominės politikos taisykles, ar viena valiuta ir vieningais prižiūrėtojais, tramdytojais bei pagalbininkais, t.y. atsisakant esminių suverenios nacionalinės valstybės atributų. Jei nei vienas, nei kitas scenarijus neišsipildys, tikėtina, jog anksčiau ar vėliau vieninga valiuta turės nunykti. Ar tai reiškia, jog Lietuva turėtų nustoti rengtis euro įvedimui? Tvirtai galima teigti tik tai, kad Lietuvai svarbiausia sumažinti biudžeto išlaidų bei įplaukų neatitikimą bei sustabdyti skolos augimą. Ir, žinoma, turėti aiškią poziciją dėl euro zonos ateities.