„Esu karšta politinio Europos projekto ir „vis glaudesnės“ sąjungos rėmėja ir to nesigėdiju“, - rašo austrų kilmės Alexandra, gimusi ir užaugusi JAV, bet studijuoti atvažiavusi į Europą ir jau šešerius metus gyvenanti Vienoje. „Sutinku ne su viskuo, ką daro ES, tačiau vis vien manau, kad ji nusipelnė didžiulės pagarbos už tai, ką pasiekė. Tiesa ta, kad didžiąją daugumą ES sprendimų priima mūsų išrinkti atstovai. Būdama šalies, kurioje kraštutiniai dešinieji yra auganti politinė galia, pilietė jaučiu, kad mano laisvės ir demokratija čia saugesnės dėl mūsų narystės.
Daugumai jaunų žmonių pasienio kontrolės laikai tėra blankūs prisiminimai, ir mes nesame gavę atlyginimo kita valiuta negu eurai: diskusijos apie tai, kas buvo „anksčiau“, turėtų skambėti kaip iš istorijos vadovėlio. Tačiau net ir Austrijos bei Slovakijos jaunimas, balsavęs už dešiniuosius radikalus, susiruošę apsilankyti Bratislavos ar Vienos klubuose, nenorėtų traukinyje vėl rodyti savo pasus. Dauguma jų sakys, kad yra nusiteikę prieš ES, tačiau iš tiesų status quo jiems visai patogus.“
„ES man buvo tikrai naudinga, ypač jos laisvo kapitalo, prekių ir žmonių judėjimo politika“, - rašo italas Marco, jau 25 metus gyvenantis Londone. „Kalbant apie eurą, nemanau, kad ilgalaikėje perspektyvoje jis išliks. JAV pasižymi labai didele įvairove ir turi vieną valiutą, bet jos taip pat turi federalinę vyriausybę ir, o tai dar svarbiau, vieną kalbą. Manau, europiečiai turėtų padėti vienas kitam, nepamiršdami, kad mūsų skirtingumas gali tapti mūsų civilizacijos sėkmės priežastimi. Būdamas inžinierius, tikiu klaidomis ir bandymais labiau nei planavimu, todėl įvairiapusė Europa reiškia didesnę eksperimentų ir mokymosi iš klaidų galimybę negu Europa su visiems vienodomis taisyklėmis.“
Kiek kitaip ES vertina penkiasdešimtmetė Liliana iš Lenkijos, daugiau nei trejus metus gyvenanti Jungtinėje Karalystėje.
„Tapatybės praradimas, tapatybės vagystė, sumišusi tapatybė: tai prisijungimo prie ES atšakos. Tie, kurie paliko savo šalį, yra nuolat sutrikę. Jų adaptacija paviršutiniška. Jie nesupranta visuomenės, kurios nariais jie turėtų būti laikomi, ir nesitapatina su ja – tačiau daugiau nesitapatina ir su savo kultūra. Kalbu ypač apie jaunus žmones, kurie, išskubėdami į „Europą“, nespėjo pažinti ir įvertinti savo pačių tautos palikimo. Šie žmonės, daugiausiai motyvuojami neaiškios finansiniu atžvilgiu geresnio gyvenimo perspektyvos, negali rasti savo vietos: jie atplėšti nuo savo šaknų, neturi tapatybės pojūčio ir jokio pagrindo, kuriuo remdamiesi galėtų vertinti ir atitinkamai reaguoti. Todėl jie beviltiškai stengiasi mėgdžioti juos supančiųjų elgesį ir gyvenimo būdą. Dėl šio reiškinio prasidėjo neraminantis naujos anglų visuomenės kartos, neturinčios jokios tapatybės, formavimosi procesas“, - rašo Liliana.